Jei kada sugalvotumėte pamatyti kitą pasaulio pusę. Fidžis

Jei iš Vilniaus kada nors pradėtų skraidyti lėktuvai „Boeing 777-200LR“, jais be nusileidimo būtų galima pasiekti vieną toliausių nuo Lietuvos nutolusių taškų planetoje. Fidžio salas, iki kurių sostinės tektų keliauti 15293 kilometrus. Tačiau tokio reiso kol kas dar teks palūkėti, o iki tų salų skristi su keliais persėdimais.

Kai nutarėme važiuoti atostogų į Fidžį, draugai ir pažįstami klausinėjo, kodėl būtent tos salos, o ne, tarkime, Naujoji Kaledonija ar Prancūzų Polinezijos perlai – Numėja ar Bora Bora? Žinoma, ten irgi labai gražu,  genialaus dailininko bastūno Paulio Gauguino dėka į tas salas traukia minios turistų,  viskas sušukuota nuglaistyta. Havajai, tik kalba prancūziškai.

Fidžis irgi jau seniai nėra kažkoks nematytas rojus. Tai populiari atostogų vieta – ypač amerikiečiams, bet kelios salos išsaugojo kai ką iš laukinių laikų.

Nepamenu, kada išgirdau tą skambų žodį iš keturių raidžių – „Fiji“, bet noras aplankyti tą vietą užgimė pamačius filmą „Trumeno Šou“. Ten Jimas Carry vis mėgino ištrūkti iš savo užkeikto pasaulio  ir nuvažiuoti į Fidžį. Tai jam atrodė taip pat nepasiekiamą kaip ir daugeliui kitų, gyvenančių labai toli nuo tų Ramiojo vandenyno salų.

Bet Trumenas galų gale ištrūko. O aš aplankiau Fidžį. Ir sakau jums – ten yra išlikę bene gražiausių vietų planetoje. Tiesa, jų irgi reikia paieškoti, skristi mažais lėktuvais į atokesnes salas.  Jų ten –  daugybė, kiekvieno poreikiui, skoniui ir galimybėms. O išsirengus į tokią tolybę verta aplankyti ir Fidžio kaimynes, į kurias iš Nadžio tarptautinio oro uosto skrendama tiesiogiai – Vanuatu, Tongą, gal net ir Samoa.

Fidžis – viena paskutinių vietų Žemėje, kur buvo valgomi žmonės. Vietiniai šia tema kalba nenoriai – mieliau apie regbį ir orą. Eini sau miško takeliu, fotografuoji palmes ir papūgas, ir staiga regi artėjančius vyrus su ilgomis mačetėmis rankose. Kai pagalvoji, kam tie įnagiai buvo naudojami Ruandoje ir Konge, pasidaro kiek nejauku. O jie priėję stabteli, sveikindamiesi linksmai sušunka „Bula - Labas“, ir išnyksta tankmėje. Per visą laiką Fidžyje nesutikau nė vieno vietinio, kuris nebūtų šitaip pasisveikinęs. Neregėtas draugiškumas.

Daugelis į Fidžį keliauja dėl rifų ir paplūdimių. Daugeliui nebereikia niekur skristi iš didžiausios salos Viti Levu. Netoli nuo pagrindinio šalies oro uosto yra Denarau pusiasalis, kuriame vienas po kito kyla penkių žvaigždučių kurortai – „Sheraton“, „Sofitel“, „Hilton“ ir panašiai. Geras pliažas, puikūs baseinai, aukštos klasės aptarnavimas, kokteiliai su skėčiais ir egzotiška vakarinė programa. Tikras rojus mėgstantiems Hurgadą Egipte,  Patają Tailande ar Kankūną Meksikoje.

Apskridus pusę pasaulio norisi autentiškos, bet patogios vietos poilsiui? Teks ieškoti kitose salose. Pavyzdžiui, Jasavos archipelage, į kurį patenkama arba katamaranais, arba vandens lėktuvu. Krakmolo baltumo smėlis, koralų giraitės aplink salas. Tai vietos, labiausiai atitinkančios standartinį atogrąžų suvokimą ir išties panašios į atviruką iš rojaus. Ten yra garsioji pragariška rojaus salelė, kur nufilmuotas „Prarastasis“ su Tomu Hanksu.

Kitos didesnės salos _  Vanua  Levu, Taveuni, Kadavu – yra vulkaninės kilmės. Jos neturi tobulų pliažų, bet kupinos kitų įdomybių. Ugnikalniai, kriokliai, žali slėniai, atogrąžų miškai, etniniai kaimai. Bendra viena – draugiškiausi planetos žmonės, šypsenos ir pojūtis, kad į tave nežiūri kaip į pinigų maišą, kurį tereikia gerai pakrapštyti, ir pabirs monetos.

Šiose žemėse džiaugiasi akis, bet didžiausios grožybės slypi po vandeniu. Gelmių tyrinėtojas prancūzas J.M.Cousteau šias ramiojo vandenyno vietas vadino vienomis įspūdingiausių, kokias tik teko regėti, o regėjo jis tikrai daug.

Nardytojai naktimis sapnuoja Sonosomo sąsiaurio gelmes, garsėjančias minkštaisiais koralais, dramatiškais skardžiais, povandeninėmis arkomis ir kitomis įdomybėmis. Visose didesnėse salose veikia aukštos klasės nardymo klubai, kuriuose galima įsigyti PADI sertifikatą arba gilinti jau turimas žinias ir įgūdžius.

Galima ilgai pasakoti apie žuvis, vėžlius, jūrų žinduolius nariuotakojus ir bestuburius. Pasakysiu tik tiek – mėginti tinkamai aprašyti tas spalvas, judesius ir sroves yra bergždžias reikalas. Reikia atskristi ir pamatyti.

Taveunio saloje daug vaikščiojome. Viduryje – žali kalnai, o jų viršūnėse tyvuliuoja seni kaip pati žemė ežerai. Kelias, taikantis žiedu apjuosti šį neįtikėtinos įvairovės lopinėlį, nutrūksta gražiausioje vietoje, ten kur prasideda nacionalinis parkas. Niekur kitur iki tol nebuvome matę šitiek daug krioklių vienoje vietoje. Daugelis – pasiekiami tik jūros keliu. Kateriais arba baidarėmis.

Persikeli baidare per kelias lagūnas – ir prasideda žygis atgalios. Siauras keliukas vingiuoja palei vandenyną. Atoslūgis, todėl krabai laksto kaip pašėlę, o nematyti paukščiai neskubėdami lupa apnuogintas kriaukles nuo pakrantės akmenų ir čia pat jas suvartoja gurmaniškai čirkšdami. Prieiname tą vietą, kur filmavo „Sugrįžimą į Žydrąją lagūną“. Graži kaip visa kita čia.

Kai po ilgos dienos, aplankę dar tuziną krioklių ir kelis džiaugsmingų žmonių kaimus nusikalę grįžtame namo, terasoje jau padengtas didelis apvalus stalas. Kvepia dieną nuskintų gėlių žiedai, sentimentaliai atkartodami purpurinį saulėlydį virš vandenyno. Iš dešinės prisėda senukai australai, kairėje – išvargę, bet patenkinti olandai, anapus stalo – keli britai ir naujokai amerikiečiai.

Ant stalo garuoja žuvis iš štai tos įlankos, taurėse – vynas iš Australijos, tyliai skamba gitara. Žmonės pasakoja savo dienos istorijas, kalba apie savo šalis ir nuostabias vietas, kuriose lankėsi. O man galvoje nejučia jau dėliojais naujų kelionių planai. Dar galvoju, kad Kūrėjas blogai padalijo grožį po saule. Tiek daug visko čia, vienoje vietoje.