Jungtiniai Arabų Emyratai (I). Geriau, nei tikėjaisi

Miglomis nuo mūsų saulę pradėjęs dangstyti ruduo – puikus metas imti planuoti kiek tolimesnę kelionę. Kai čia jau tikrai  bus šalta. Jei Pietryčių Azija ar Afrika atrodo per toli, yra keli patogūs, saugūs ir ganėtinai egzotiški taškai žemėlapyje ieškantiems saulės ir šilumos.

Vienas jų – Jungtiniai Arabų Emyratai. Žiemos mėnesiai ir vėlyvas ruduo – pats geriausias laikas ten apsilankyti, nes kiti metų laikai (su trumpa kelių savaičių išimtimi pavasarį) tiesiog dusins ir vers slapstytis nuo karščio prekybos centruose.

Nors Holivudo filmų ir naujamečių fejerverkų išgarsintas adatos formos Dubajaus dangoraižis jau tapo šios šalies simboliu, ten pamatyti yra ką – gerai suplanavus kelionę neteks nuobodžiauti pliažo bare. Tiesiog reikia iš anksto žinoti, ko norisi: tradicinio ramaus poilsio su knyga rankoje, ar pažinties su kita kultūra.

Balti saulės durklai

Pirmą kartą šioje šalyje apsilankiau prieš 20 metų – anuomet ten skraidino dabar jau pamirštos „Lietuvos avialinijos“, kurių senyvas boingas pakeliui dar nutūpdavo Kipre. Rankovių Dubajaus oro uoste tais laikais dar nebuvo, o ir ir šalis atrodė kiek kitaip. Tai buvo tiesiog didelis pigus turgus, į kurį subyrėjusio sovietų imperijos žmonės skrisdavo pigiai apsipirkti, kad grįžę brangiai parduotų ir taip sukaupti pradinį kapitalą.

Atvykome filmuoti TV siužeto apie tą šalį liepą. Vos išlipus iš vėsaus lėktuvo nematoma ranka ant veido uždrėbė kažkokią karštą drobulę; tokio tiršto tvankumo jausmo dar nebuvau patyręs. Tądien įkaito iki 45, paskui laikėsi apie 42.

Su TV operatoriumi slapstydamiesi nuo baltos saulės durklų filmavome Dubajaus pliažus, kupranugarius ir naftos perdirbimo gamyklas dykumoje, tuščias Abu Dabio alėjas ir naftos magnatus. Buvo taip karšta, kad vaizdo kamerą tekdavo laikyti balkone: kambariuose atšaldyta ir į gatvės tvankumą išnešta ji kaip mat aprasodavo.

Nueiti į pliažą tada nekilo minčių.

Juodas auksas, geltonas auksas

Tai buvo metas, kai garsiosios arabų burės griaučiai tik stiebėsi iš įlankos, o Lietuvos garbės konsulas dar nebuvo spėjęs girtas sukelti avarijos ir išmestas iš šalies. Jis daug parodė ir papasakojo, o išlydėdamas patikino, kad JAE netrukus taps klestinčiu viso regiono centru.

Tą patį dvejoti neleidžiantį patikinimą girdėjau ir per kitus vizitus Artimuosiuose Rytuose. Milžinas traukė galvą iš smėlynų ketindamas nustebinti pasaulį, kuris aplink rezgė įprastus karo žaidimus. Per tą laiką iš turistų žemėlapio save ištrynė Tunisas, krauju paplūdo Egiptas, į chaosą nugrimzdo Sirija. O Dubajus siurbė, rausė ir statė. Puoselėjo saugios dykumų oazės reginį, viliodamas svečius iš Pietų, Šiaurės ir Vakarų. Pastatė aukščiausią planetos bokštą ir supylė didžiausią dirbtinę palmės formos salą.

Kai kurie emyratai naftos ir dujų turi nebedaug, bet šis proveržis sukūrė tai, kas užtikrina prabangų gyvenimą šiai kartai, o jei ji pasistengs ir nesustos – panašių malonių gali tikėtis ir jos palikuoniai.

Vienas Dubajaus taškų, kurį nuo seno mėgsta turistai, yra aukso turgus Deiros rajone. Kainos nebe tokios patrauklios kaip praėjusio amžiaus pabaigoje, bet apsilankyti bent iš smalsumo verta. Tai puiki vieta pamatyti ne tik aukso dirbinius, bet ir juos perkančias užsidangsčiusias šeichų ponias, lydimas asmens sargybinių ir tarnų. Jų vyrai semia juodąjį, o jos – geltonąjį auksą, kurios vitrinose čia kasdien išstatoma pardavimui apie dešimt tonų aukso.

Adata šieno kupetoje

Pastarieji dešimtmečiai smėlynų oazei buvo iš esmės palankūs, nors sunkmetis neaplenkė ir šios turtingos valstybės. Visų pirma – Dubajaus oro uostas, nors ir užsiauginęs rimtą varžovą Abu Dabį, vis dar išsaugojęs pagrindinių šalies vartų titulą.

Jį visų pirma augino geriausios pasaulyje avialinijos „Emirates“, kurios jau nebetelpa senojoje vietoje ir ketina persikelti į naują statomą terminalą. Dabar oro uostas atrodo kaip naftos dolerių prisišveitęs dramblys, tiksliau keturi drambliai-terminalai, tysantys pilvais į viršų.

Žiemą dienomis maloniai šilta (apie 25), tad jau galima mėgautis iškylomis lauke. Tradiciškai tobuli keliai – dar praplatėję ir dar labiau išsiraizgę, automobilių – gerokai daugiau, tačiau spūsčių beveik nesusidaro, nes Dubajus yra pasimokęs iš svetimų klaidų. Bankoko, Delio, Meksiko ir kitų užkimštų didmiesčių problemos jam kol kas negresia.

Tai – didžiausias šalies miestas, tačiau ne sostinė, nors daug kas mano būtent šitaip. Vietoje, kurioje prieš šimtą metų gyveno apie 15 tūkst. žmonių, dabar įsikūrę 1,8 milijono. Miestas – ne tik didelis, blizgantis, bet ir labai saugus. Tuo pasirūpina įspūdinga policijos armija – 50 tūkst. pareigūnų (palyginimui – kiek didesniame Toronte yra 6 tūkst. pareigūnų).

Pirmiausia, kas patraukia akį – garsioja adata dangoraižių šieno kupetoje. „Burj Al Khalifa“ juodasis obeliskas dieną smygso kaip rėžis dangaus žydrynėje, o naktį blykčioja šimtais signalinių žibintų. Naujųjų metų naktį jis tampa baltos ugnies bokštu – iš šonų ir viršūnės pasipila fejerverkų lietus. Vien dėl šio reginio į miestą tą proga plūsteli papildoma turistų banga.

Dėde, man doleriai baigėsi

Šis bokštas arabams primena ne tik klestėjimą, bet ir nuosmukį. Taip, JAE irgi buvo ištikti krizės, sprogo nekilnojamojo turto burbulas, o kranų giesmės netikėtai nutilo. Būstų nuomos kainos tuomet nusirito į rekordines žemumas, jau atrodė – dar kiek ir teks su kupranugariais grįžti į dykumų kaimus. Tačiau sunkmečio banga pasitraukė, statybininkai sugrįžo į emyratą ir puolė betonuoti su nauju įkarščiu. Mat Dubajus žada 2020 metais pasaulį priblokšti dar neregėto prašmatnumo ir apimčių paroda „Expo“, kurioje tikimasi net 25 milijonų lankytojų.

Tas naujas įkarštis turėtų padėti ir Dubajaus šeichui, kuris labai norėtų pamiršti dieną, kai per krizę nutrūkus dangoraižio finansavimui teko nusižeminus kreiptis pagalbos į šalies sostinės Abu Dabio valdovą. Šeichas Khalifa pinigų paskolino, tačiau bokštas buvo pavadintas ne Dubajaus, o jo vardu.

Verta užsirašyti iš anksto ir pakilti į šį unikalų statinį – tiesa turistus veža tik kiek aukščiau vidurio, bet ir iš ten aplinkinių gatvių ir toliau nusidriekusių dykumų vaizdai – įspūdingi. Geriausia nutaikyti metą, kai leidžiasi saulė, apie 17 valandą. Reikia pripažinti – ši adata yra architektūros ir inžinerijos šedevras, geriausia, ką dabar iš plieno, stiklo ir betono gali sukurti žmogus, kurio fantazijos neriboja finansai.

Sakoma, kad viešint šiame mieste pasitikti saulę geriausia sklendžiant oro balionu. Kadaise į dykumas važiuodavome visureigiais, bet labai jau abejotino malonumo tas vadinamasis arabų safaris – nuo kopos žemyn, krypt į šonus, tada stačiu šlaitu aukštyn, vėl iš pradžių, kol supykins. Palyginus su šita centrifuga – skrydis šveicaro pilotuojamu balionu yra labai malonus ir elegantiškas būdas pamatyti smėlynus. Deja, tą ankstyvą rytą, kai mus atvežė iš viešbučio iki pakilimo aikštelės vėjas buvo kiek per stiprus, todėl skrydis paskutinę akimirką buvo atšauktas. Šveicaras pasakė nerizikuojantis dėl pelno žmonių gyvybėmis.

Teko grįžti į miestą ir tenkintis žemiškais Dubajaus stebuklais. Vienas jų – kupranugarių lenktynės, kurios šioje šalyje yra bene populiariausia sporto šaka. Už geriausius lenktynininkus mokami milijonai dolerių, o pažiūrėti finalo susirenka turtingiausi pusiasalio gyventojai.

Pirmoji dalis