Šlepetė ant laimingiausio pamišėlio pėdos

Tai - tokia graži Indonezijos sala, kurią daug kas vadina rojumi. Turbūt dėl to, kad ten visada šviesu ir šilta, lyg tai būtų išskirtinis rojaus bruožas. Bet galbūt padangių karalystei reikia kažko daugiau?

Ten kokosų palmės linguoja šilto vėjo glėbyje, ten netyla cikadų koncertai, o besišypsantys žmonės basi braido ryžių laukuose.  Balyje daug balų, nes lyja kone kasdien, tad ir auga viskas kaip pašėlę.

Jei pragare kartais padvelkia rojaus obuoliais, gal ir tos palaimintosios vietos turi juodų dėmių? Tokia jau mūsų prigimtis – ieškoti saulėje dėmių. Todėl į antrą savaitę rojuje imu svarstyti: ar gali supykinti nuo penkių, dešimties šaukštų cukraus? Ar ne todėl užsinorime lašinių, kai per mus per ilgai pumpuoja saldžiaisiais drakono vaisiais ir mangais? Pats aptirpęs ir aptingęs jau nieko nesugalvosiu, todėl einu aiškintis būties prasmės reikalų su vietiniais.

„Ar kartais tau nenusibosta rojuje, Vajanai?“, - klausiu savo pakeleivio, lydinčio po gražiausias salos vietas (taip, ten esama ir negražių). Jis paskubomis purto galvą, bet paskui susimąsto. Mes pažįstami jau trys dienos, vis pasikalbama apie gyvenimo prasmę, malonius ir nemalonius dalykus. Anądien šnekėjomės apie šaltį, kuris Vajanui reiškia 16 laipsnių aukščiau nulio Celsijaus skalėje.

Pasakodamas jam apie 30 laipsnių šaltį pasijuntu lyg Baronas Miunhauzenas, skiedžiantis sodiečiams apie vyšnią, išaugusią elniui tarp ragų. Pašnekovas mandagiai linksi, bet matau: netiki, tiesiog nepajėgia to jausmo įsivaizduoti. Ir kam apskritai kvaršinti galvą tokiais verbaliniais eksperimentais, kai gyveni aštuoni laipsniai į pietus nuo pusiaujo?


Mūsų žmogus atogrąžose

Šiandien noriu sužinoti, kaip rojaus gyventojas įsivaizduoja laimę. Jam jau daugiau trisdešimties, turi žmoną ir dvi dukras, bet dar nė sykio nėra išvykęs iš savo salos. O kam? Čia yra viskas, ko jam reikia. Vis atsiranda žmonės (tokie kaip aš) iš tolimų kraštų ir prašo parodyti šią gražią salą. Vajanas supranta, kad kitur – ne taip gražu, kaip Balyje, antraip ko jie visi čia važiuotų? Ir ar būtina kažkur belstis, kad savo akimis įsitikintum, jog tavo gimtinė – pati nuostabiausia.

Bet kalbėdamas apie laimę jis štai ima krapštyti galvą. Nuo kaktos pabyra ryžių grūdeliai, prilipdyti ten per rytinę maldą. Ryžiai byra, Vajanas galvoja. „Žinai, anksčiau mums viskas aiškiau. Šeima, maldos, žemė. O dabar – daug visokių daiktų atsiradę, ir norų daugiau vis kyla“, - atsako kiek sutrikęs.

Kalbamės apie tas daiktų krūvas, kurias žmogus kaip tas mėšlavabalis kaupia ir stumia priešais save per gyvenimą. Vieni jo draugai svajoja apie naują motorolerį, kiti – naujesnę mašiną, o štai Vajanas norėtų dviejų kambarių svečiams priimti. Šis vyras supranta, kad jam labai pasisekė – prieš keletą metų susitiko lietuvį verslininką. Ta pažintis apvertė jo gyvenimą.

Daug metų bankui vadovavęs Antanas Danys su šeima vėliau įsikūrė Balyje ir ieškodamas vairuotojo sutiko Vajaną. Patikimas, nuoširdus, gabus kalboms ir salą puikiai pažįstantis vyras vėliau tapo pirmuoju Balio kelionių vadovu, kuris dirba beveik vien su lietuviais.

„Labas, kaip sekasi?“, - klausia jis čiupdamas lagaminą Denpasaro oro uosto atvykimo salėje ir plačiai šypsosi, aiškiai patenkintas viskuo, kas vyksta. Šia saulėta diena, savo lietuvių kalba, mumis, atvykusiais su juo praleisti kelių dienų. Į tėvynę grįžęs buvęs darbdavys Antanas vis parekomenduoja tautiečiams Vajaną, klientai vis važiuoja, tad galima galvoti ir apie savo verslo plėtrą. Kulinarines kultūrines keliones po salą mažoms grupėms. Daugiau jam ir nereikia: kad viskas vyktų, taip kaip vyksta, kad būtų pinigų dukrų mokslams. „Kai kurie mano draugai nuolat skaičiuodami, kiek trūksta  naujam telefonui, grotuvui ir mopedui pasidarė nelaimingi, nes pamiršo esmę. Man taip nenutiks“, - lyg mane, lyg pats save įtikinėja Vajanas.

Šioje palyginti su kitomis Indonezijos vietovėmis saloje šeimos pajamos per mėnesį sudaro 500-700 eurų. To daugeliui visiškai pakanka, nes anksčiau pajamos buvo gerokai kuklesnės. Ilgą laiką Balį lankė taupūs turistai su kuprinėmis ant pečių, vėliau prasidėjo viešbučių ir masinio turizmo bumas, kurį pristabdė tragiški bombų sprogimai Kutoje 2002 metais.

Naują lankytojų bangą sukėlė Holivudo filmas „Valgyk, melskis, mylėk“ su Julia Boberts. Laimingiausia filmo dalis nufilmuota nuostabaus grožio Ubude – toks salos viduryje dunksantis gražus regionas, į kurį atvykusios baltaodės moterys tampa dar dvasingesnės, linksmesnės ir būtinai sutinka savo išrinktąjį. Bent jau to paslapčia tikisi tam tikra dalis keliautojų. Balyje išties gali sutikti daugybę vienišų ar dviese keliaujančių moterų.

Tvarka galvoje ir širdyje

Dvasingumas čia išties tvyro tirštame tropikų ore. O gal ir meilė. Kaip kitaip paaiškinsi tas languotomis marškomis aprištas šventas skulptūras ir medžių kamienus. Kur pažiūrėsi – šventyklos, dievai, dievukai ir tyškiaspalvių gėlių aukos visai tai padangių gvardijai. Šiva, Višnu, Ganešas ir kiti. O taip, čia per klaidą patekusiam nelabajam nuo to visuotinio šventumo turėtų svilti padai ir šonai.

Kiekviena šeima, statydama sau namus, pirmiausia turi įrengti savo sklype šventyklą, palikti plotą sodui, o jau tada planuoti gyvenamąją dalį. Tai – įstatymas, kurio visi mielai laikosi. O tas juodas vulkaninis akmuo, iš kurio skaptuoja šventyklų sienas ir šventųjų figūras, dievams irgi patinka. Siųsdami lietų ir saulę, jie greitai paverčia žmogaus nutašytus objektus peizažo dalimi: viskas paruduoja, pažaliuoja, apauga samanomis, bromelijomis ir lianomis. Tik melskis ir medituok pamiršęs laikinojo pasaulio gundymus ir jo pasakiškai žemas palūkanas.

Gera tvarka, išmėginta ir patvirtinta tūkstančius metų. Todėl vietiniai labai ramiai reaguoja į mano tingius mėginimus išprovokuoti diskusiją religine tema. Buda? Jėzus? Mahometas? Tai mielai prašom, Dievas – vienas, kelių į jį daug, mes kadaise radome tiesiausią, bet jei kažkam norisi pasivaikščioti aplink – puiku, bet galų gale visi susitiksime ten pat.

Tvarka galvose ir sieloje. Tvarkos daugiau ir aplinkoje, ypač jei lygini kitas salas bei panašių platumų kraštus. Balyje  nusistovėjusi tvarka ir renkantis naujagimio vardą. Dar ten nenuvykęs ir tik susirašinėdamas pastebėjau kelis besikartojančius vardus.

Maniau, gal tiesiog populiarūs, bet ne – yra visa sistema. Pirmagimis, tiek berniukas, tiek mergaitė, bus Vajanas, Gede arba Putu. Antras gimęs gaus Made arba Kadek vardą. Trečiasis – Nyoman arba Komang, o štai ketvirtą belieka pavadinti Ketut. Jei dievai docanoja daugiau, nei keturis, ratas sukamas iš naujo. Kūdikis gauna Vajan Balik vardą – suprask, Kitas Vajanas.

Pirmas kartas per 30 metų

Tą vaikų ir vardų sistemą vardų reikalą jau žinau, kai mus keturis susodinęs į savo pripučiamą plaustą ir mostelėjęs ranka į baltai putojančią upę vyras išdidžiai prisistato: Ketutas. „Ketvirtas“, - sakau, rodydamas jam plaštaką su vienu užlenktu pirštu. Jis patenkintas šypsosi.

Kai mosuodami irklais ir mėgindami neapvirsti, bet tuo pačiu nepamiršdami pasigrožėti kriokliais šniokščiame žemyn upe, man ramybės neduoda mintis, kad kažkur esu jį jau matęs. Žinoma, tai neįmanoma, šioje saloje esu pirmą kartą, o jis kaip ir daugelis vietinių iš jos kojos nėra kėlęs. Bet vis dėlto?

Atsakymas nušvinta galvoje prieš pat tą įvykį. Taigi čia Neckė! Tas savimi ir pasauliu patenkinta miela japoniška figūrėlė. Plikas pakaušis, juoko raukšlės apie akis, pilvukas, liudijantis apie polinkį į žemiškus malonumus. Nušvitimo palaimą nutraukia veidą aptaškę purslai – patekome į galingą slenkstį. Kažkas už nugaros pūkšteli, o plaustas pasvyra į priekį. Ketutas iškrito! Mes likome vieni be gido ir dabar smagiai pašūkaudami lekiame pasitikti lemties šia pašėlusia tropikų upe. Nuokis baigiasi greičiau, nei mums norėtųsi – plaustą pačiumpa kitas vedlys, o mus netrukus pasiveja šlapias ir laimingas mūsiškis. „Ketutas iškrito!“, - šią angliškai tariamą frazę tą popietę girdėsiu dar trisdešimt kartų.

Jam tai – didelis įvykis, jokios gėdos ar nepatogumo. Ir išties, juk smagu. Tai sakydamas jis skaniai juokiasi, į tą garsą įpindamas ir savo nuostabą ir lengvą priekaištą dėl mūsų nevikraus irklavimo, ir padėką aukščiausiajam už šį laimingai pasibaigusį nuotykį. Ketutas pirmą kartą per trisdešimt metų iškrito iš turistų plausto! Visas Balis netrukus žinos šią naujieną.

Tolyn nuo civilizacijos

Balis, koks jis bebūtų dvasingas ir gražus, jau dabar yra kiek įsitempęs nuo tų dvasingumo ir grožio ieškotojų, plūstančių iš Europos, Amerikos bei Australijos. Sala surenka kone 60 procentų visų į Indoneziją atvykstančių turistų. Pagrindiniuose ir net nuošalesniuose keliuose nuolat susidaro spūstys. Ten žmonių išties daug, ir nuolat daugėja.

Tad norint pajusti tai, ko čia nebebus, reikia plaukti toliau. Pradžiai – kaimyninė Lembognano sala. Kai kas sako, kad ten aplinka tokia, kokia Balyje buvo prieš 20 metų. Sala išties ramesnė, tačiau ieškantiems dar ramesnės aplinkos tenka traukti tolėliau. Kol kas masinio turizmo nepasiglemžta, baisiai prastų vieškelių išvagota yra kaimyninė Penidos sala.

Kai pasakau apie planus ten plaukti viešbučio šeimininkė net suploja delnais: tai jos sena svajonė. Ketut, toks jos vardas, prisimena ten buvusi vaikystėje, o paskui kažkaip vis neprisiruošė. Ši Ketut – tikras viešbučių verslo angelas. Pati su dviem padėjėjom prižiūri anuos keturis namukus, virtuvę, baseiną ir sodą. Vis kruta, vis bėga, kažką nuolat tvarko kaip kokia Žemaitės aprašyta valstietė. Tačiau ji nėra kažkokia vargo pelė, nenutuokianti apie pasaulį. Kas, kad nebuvo toliau Balio? Kam jai keliauti į pasaulį, jei pasaulis nuolat lanko ją pats?

Ketut kotedžai išgraibstomi mėnesių mėnesiais į priekį, o išvykdami turistai internete rašo pagyrimus šiai nuostabiai vietai ant kalvos, iš kur atsiveria salos pliažų ir Balio ugnikalnių vaizdai. Ji turi tvirtą nuomonę apie Putiną, Trumpą ir kitus veikiančius asmenis, prie progos pašmaikštauja apie amerikiečių, australų ir europiečių tam tikrus įpročius išvykus atostogų.

Jos brolis, mus veždamas į prieplauką, kelionei įbruka kelis šviežius mangus ir pažada vakare atvežti visą  krepšį. Dabar pati jų branda, todėl ir tų įkyrių musių aplink tie daug – paaiškina. Valtis laukia šalia geltono kabančio tilto, tiksliau, tos vietos, kur jis dar neseniai kabėjo. „Sugriuvo praėjusią žiemą, nes senas buvo. Nieko, dabar naują geresnį pastatys“, - pasakoja vyriausias Ketut šeimos brolis. Jo vardą patys žinote.

Kojomis į priekį stebuklo link

Ir Ketut, ir Vajanas primigtinai siūlo apsilankyti Goa Giri Putri. Sako abu ten plauksiantys, kai tik bus proga – neįtikėtina vieta. Mums Indonezijoje jau rodė visokių šventyklų: su šikšnosparniais ir be jų, su šimtais laiptų ir šventų nendrių stogais, todėl dar kiek abejojame.

Dvejonės tik sustiprėja, kai išsinuomoję sarongus (tokie šventi sijonai, be kurių neįleidžia į maldos namus) vėl kopiame kaitroje laiptais. Viršuje – ūksminga marmuru dengta aikštelė. Žmonės meldžiasi, smilkalai smilksta, varpelis skamba. Turėklais apačioje karstosi beždžionės, dar žemiau įlankoje supasi spalvingi katamaranai. Viskas labai gražu, bet kur stebuklai?

Jaunas dvasininkas, lotoso poza įsitaisęs ant pakylos, nužvelgia mudu ir paklausia tradiciškai: „Iš kur esate?“. Išgirdęs apie Lietuvą akimirkai susimąsto ir taria: „Vilnius“. Būta čia mūsiškių, ir ne vieno. Tada draugiškai ištiesia cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį: „Gal norite?“. Mes nenorime, todėl jis atsistoja, pamirko sidabruotą šepetuką į kibirėlį ir aptaško mums kaktą, smilkinius, kaklą. Tada tse vietose prilipdo ryžių, o už ausų užkiša geltonų gėlių žiedus.

Suprask, šitie du jau paruošti kelionei. O taip, mes pasiruošę, bet kur eiti? Kitas baltai apsirėdęs dvasininkas atitraukia kažkokią languotą antklodę kampe ir maldininkai vienas po kito neria į atsivėrusį plyšį. Kai ateina mano eilė suprantu, kad nei stačias, nei klūpsčias, todėl urvu leidžiuosi kojomis į priekį. Ten ankšta, bet akmenys nusvidinti prieš mane lindusių tūkstančių kūnų. Pamažu ertmė platėja, kol virsta koridoriumi, o šis – plačia alėja, vedančia į stebuklą.

Kaip ta mergaitė su naktiniais, įlindusi į spintą, eglės spygliu įsidūrusi pirštą ir atradusį kelią į Narniją, trinu kumščiu akis  negalėdamas jomis patikėti. Čia ne šventykla, čia kažkoks požeminis miestas, kur tilptų mūsų  Arkikatedra, Šv. Onos bažnyčia ir dar vietos mašinoms pastatyti liktų. Navos šakojasi, kyla į viršų, aplink – šventieji skėčiai, varpeliai, žibintai. Kažkas murma maldas, tolumoje čiurlena vanduo, pro šalį praslenka didelis geltonas šuo, tamsiame kampe iš smėlio kalas žalias daigas. Kažin, ar Alisa įkritusi į duobę, tą dieną stebėjosi taip pat ilgai, kaip mes?

Ketut su Vajanu teisūs – salą vertėjo aplankyti vien jau dėl šitos vietos. Ji šventa induistams, tačiau vietos čia tiek daug, kad kita urvo pusė priklauso kitai religijai. Nuo lubų pakibę raudoni žibintai. Kitoke veidai ir maldos kitos. Čia garbina Konfucijų.

Į pasaulį grįžtu jau galva pirmyn, ir tai kažkuo panašu į gimimą. Veidą nušviečia vėlyvo ryto spinduliai, ausyse suskamba paukščių giesmės, o šnerves pakutena sūrus vėjas. Dardėdami gilyn į nuostabią salą duobėtais kelio viduryje sutinkame kaimo kvailelį. Perteklinio laimės jausmo užvaldytas jaunuolis nesitraukia. Jis pasileidžia vieškeliu klykaudamas kaip gervė ir dar ilgai bėga kaitroje prieš mašiną juokdamasis. Turbūt įsivaizduoja, kad jį kažkas vejasi, bet negali pagauti. Juokiasi ir mūsų gidas su vairuotoju, panašiai kaip aną savaitę valtininkas Ketutas, iškritęs iš plausto.

Užsuptas ir užsnūdęs mašinoje sapnuoju, kad esu šlepetė ant laimingiausio Žemės pamišėlio pėdos.