Kivio užrašai. Keisti radiniai tolimame krante

Jei kada važiuosite pirmuoju Naujosios Zelandijos greitkeliu į pietus, nepatingėkite išsukti iš jo nepasiekę Dunedino miesto. Neišvaizdi rodyklė „Moeraki“ jus nukreips į porą gerų vietų. Viena pamalonins akis ir paskatins smalsumą, o kita – sužadins apetitą ir patenkins alkį.

Tais laikais (plius minus 180 milijonų metų), kai šis žemės masyvas atsiplėšė nuo priešistorinio Pangėjos superkontinento, planeta dar nebėgiojo ir nestriksėjo žinduoliai. Todėl teritorijoje, kurią šiuo metu vadiname Naująja Zelandija, jų irgi nebuvo iki pat žmonių (bei juos lydinčių gyvių) invazijos prieš kelis šimtmečius.

Būtent todėl ten per milijonus metų buvo įsigalėję didžiuliai neskraidantys paukščiai moa, kurie buvo gerokai stambesni už stručius, bet maoriai pasistengė, kad šių skanių milžinų neliktų dar iki baltųjų atvykimo.

Dabar salose yra likę smulkesnių keistų paukščių, kurie visur vaikšto pėsti, bet atvykėliui pirmą ryškiausią įspūdį palieka ne jie. Tai – kažkoks sunkiai apčiuopiamas šviežumo, naujumo, iki galo neįsisavintos ir nenutryptos vietos jausmas.

 Tai, ką praleidai mokykloje

Keliaudamas po šią šalį nejučia pasijunti tarsi biologijos, botanikos ir geologijos studentas, kuris neišklausęs teorijos yra pasiųstas atlikti praktiką. Tai, apie ką galbūt aiškino vidurinėje mokykloje, ten pamatai savo akimis ir nori nenori imi žavėtis To, Kuris Tai Sukūrė fantazija bei išradingumu.

Moerakis – puiki vieta pradėti pažintį su gamtos stebuklais, kai akis dar neišpaikinta idealių vaizdų ir nuolat besimainančio kraštovaizdžio. Tai būtų tiesiog dar vienas laukinis paplūdimys su aukštomis kopomis, jūros nugludintomis medžių šakomis, juodais žolių gniutulais ir granito uolomis, jeigu ne tie keisti objektai smėlyje.

Iš tolo tai atrodo kaip keista beformė akmenų sangrūda, bet su kiekvienu žingsniu aiškėja: tai šis tas iki šiol neregėto. Kas nėra aplankęs mūsų Puntuko ir ant jo užsiropštęs? Tikrai didelis ir gražus akmuo. Moerakio rieduliai mūsiškiui milžinui nusileidžia dydžiu, bet jų forma...

Tobulos sferos, lyg ištekintos priešistorinių milžinų dirbtuvėse ir numestos nykštukams stebėtis. Dešimtys rutulių, nuo metro iki daugiau nei dviejų skersmens, vieni nugrimzdę giliau, kiti mažiau. Kai kurie jau suskaldyti nesibaigiančių vandens ir vėjų atakų, kiti – kaip užvakar nukalti.

Moerakio pliažą žmonės lanko, stebi ir stebisi jau nuo XIX a. vidurio, kai  buvo padaryti pirmieji jų piešiniai. Po to akmenis daug kartų tyrė, kol nustatė, kad tai – smėlio, purvo, dumblo ir molio dariniai, per milijonus metų sutvirtinti kalcio karbonato. Banali sandara, nerealus rezultatas. Todėl tai – vienas dažniausiai fotografuojamų ir lankomų objektų Naujojoje Zelandijoje, kurioje įspūdingų vietų tikrai netrūksta.

Dovanos ir prekės

Ši pramoga – nemokama, kaip ir daugybė kitų įsimintinų objektų. Tiesa, sužvarbus vėjo čaižomame paplūdimyje galima užsukti į suvenyrų būdelę kopose ir ten palikti porą dešimčių vietinių dolerių (1 NZD yra 2 litai) už suvenyrą su garsiųjų akmenų vaizdu arba šiek tiek daugiau – už vilnonę striukę, pirštines, kepures ar šiltus batus.

Kelionė nuo Kraistčerčo iki šių vietų – nelabai sudėtinga, bet ilgoka. Todėl verta čia apsistoti nakvynei. Neieškantiems prabangos puikiai tiks „Moeraki Motor camp“ stovykla, kurioje galima išsinuomoti ir vietą palapinei, kotedžą.

Pastarasis atsieis 180 litų nakčiai. Naujoji Zelandija – nepigi šalis, todėl geriausia gyventi ten, kur įrengtos virtuvės, ir gerokai sutaupyti gaminantis maistą savarankiškai.

Kur čia pavalgyti?

Tačiau Moerakis – ne ta vieta, kur reikėtų likti vakarieniauti namie. Pačiame kaimo pakraštyje, šalia pakrantės, bet ant aukšto skardžio įsikūręs garsusis restoranas „Fleurs Place“. Jo įkūrėja ir savininkė F.Sullivan sugebėjo šią žvejo sodybą nuošalioje vietoje paversti gurmanų traukos centru. Apie šią vietą parašyta daug ir gražiai. Aš apie ją pirmiausia perskaičiau „Lonely Planet“ knygoje, o paskui pasitikrinau faktus kituose visiems prieinamuose šaltiniuose.

Žuvis iš šalia tyvuliuojančios įlankos ištraukiama ryte, o kepama, verdama ir troškinama vakare. Austrės – nuo aplinkinių uolų, omarai – iš to paties gero seno Ramiojo vandenyno. Virėjai – užsitarnavę gerą vardą Prancūzijos ir Anglijos restoranuose. Aplinka – kaip tikroje užpraėjusio amžiaus pajūrio tavernoje. Kainos – panašios į vilnietiško „La Provence“, bet kai kurie patiekalai – pigesni.

Po pirmosios paros kivių žemėje išvada peršasi tokia: bus gražu ir skanu, tačiau nepigu. Prisiminkite šį paprastą faktą, kai džiūgausite už gerą kainą „nukalę“ bilietus į Oklendą.