Pakeliui iš Dubajaus į Abu Dabį driekiasi milžiniški aptverti ir ryškiai apšviesti laukai, įrėminti šimtais kioskų. Tai – kupranugarių lenktynių trasa bei aptarnaujančių įmonių prekyvietės. Čia galima įsigyti visko – nuo dykumų laivo šukų ir elektrinio žokėjaus.
Kas čia per prekė, paklausite. O, taip – praeityje tie laikai, kai nartūs vyrai varžydavosi ant apsiputojusių vienakuprių.
Vėliau juos pakeitė lengvesnio svorio žokėjai – vaikai. Bet kai vienas jų nukritęs žuvo, šeichas uždraudė vaikams lenktyniauti. Todėl dabar ant kupros tupi dronai, kuriuos radijo bangomis valdo žokėjai su „X Box“ pulteliais.
Kitas traukos centras – garsioji Dubajaus palmė vandenyje. 50 kvadratinių kilometrų dirbtinė sala yra 25 kartus didesnė už Monaką. Ant jos šakų – ne tik vilos, bet ir daugiabučiai, panašūs į tuos, kuriuos galite apžiūrėti Perkūnkiemyje prie Vilniaus, tiesa už tuos butus prašoma po 2 milijonus dolerių ar daugiau – mat madinga ir unikalu.
Tas unikalumas statytojams buvo sukėlęs rimtų problemų, mat palmės šakos blokavo natūralų Persijos įlankos vandens judėjimą, skystis kaupėsi užkaboriuose ir ėmė prastai dvelkti. Teko kasti ir dugne išvedžioti vamzdyną, kad vanduo galėtų cirkuliuoti. Buvau, uosčiau, galiu paliudyti – nesmirda. Kai kur pakrantėse netgi gali pamatyti medūzas.
Kur aš visa tai jau mačiau?
Palmės gale – kažkur regėtas lašišų spalvos pastatas. Ogi garsusis „Atlantidos“ viešbutis, kurį kadaise mačiau Bahamų sostinėje Nasau. Žinoma, šita arabiška –didesnė ir prašmatnesnė.
Akvariumas Dubajaus pagrindiniame prekybos centre – irgi įspūdingas, ypač jo arka, po kuria keliauja lankytojai, o jiems virš galvų plaukioja rykliai, rajos ir kardžuvės. Tarp dangoraižių vingiuojantis ir jo erdvės šiek tiek primena Sidnėjų. Visai nebloga mintis – apžiūrėti centro architektūrą ne iš turistinio autobuso ar varginant savo kojas, o iš laivelio, plaukiant šiuo kanalu.
Toli praeityje liko tie laikai, kai Dubajus buvo posovietinių šalių turgus. Daar tai – vienas brangiausių pasaulio miestų, panašiai kaip Ženeva ar Oslas. Parduotuvės savo prašmatnumu ir kainomis varžosi su Milanu, Londonu ir Niujorku. Tikslinė auditorija – Saudo Arabijos, kaimyninių emyratų arba Kataro vyrukai baltomis marškomis, ne mažiau geidžiami Rusijos gubernatoriai, naujieji kinai ir visi kiti, važinėjantys „Ferrari", „Bentley" ar „Porsche".
Miesto šeimininkai – pasakiškai turtingi ir daug keliaujantys žmonės, turintys nekilnojamojo turto Europoje, Amerikoje ir Azijoje. Jie trokšta gimtąjį mylimą Dubajų išblizginti taip, kad čia rastum geriausia, ką žmogus sukūrė visuose platumose ir ilgumose. Tai padaryti – rimtas iššūkis, nes gamtos sąlygos - negailestingos. Prireikia didžiulių energijos išteklių ir kantrybės kovojant su nesibaigiančia kaitra, sausra ir smėlio audromis.
Kas už miesto ribų?
Tačiau Jungtiniai Arabų Emyratai – toli gražu ne tik megapolio bokštų spindesys. Dubajuje labai verta apsilankyti miesto muziejuje, kuriame – puikiai atspindėta nesena šių vietų istorija. Vos daugiau nei prieš šimtą metų čia gyveno beduinai klajokliai ir žvejai. Plaukiojo skobtais plaustais, o su karščiu kovojo savais gan efektyviais būdais.
Natūralaus vėdinimo entuziastus sužavės pagalių ir drobių sistema, padedanti iš patalpų pašalinti šiltą orą, o arabiškos kultūros mėgėjus sudomins jų lenkti kardai, šarvai bei visa kita, ko gali tikėtis kalifo rūmuose. Dar daugiau autentikos – Bastakijos forte, seniausiame išlikusiame miesto gynybiniame pastate.
Fudžeiros emyratas garsėja plačiausiais pliažais bei seniausia visame regione mečete, kaimyninė Šardža – geriausiomis šalyje meno parodomis, o taip pat – islamo istorijos muziejumi, kuris padės atsakyti į kai kuriuos klausimus apie šią vakariečius bauginančią bei sunkiai suprantamą religiją.
Ar verta važiuoti į sostinę?
Ne, JAE sostinė nėra Dubajus, kaip kai kam atrodo. Tai Abu Dabis – irgi dangoraižių bei prabangos miestas, tačiau kažkaip santūresnis. Viešint čia tiesiog būtina apsilankyti šeicho Zayedo Didžioji mečetėte – ko gero, tai yra įspūdingiausias šiuolaikinis islamo pasaulio statinys, pribloškiantis savo dydžiu, prašmatnumu ir architektūriniais sprendimais. Šitiek minaretų, marmuro nėrinių ir aukso inktustacijų nepatysi jokioje kitoje planetos vietoje. Jos vaizdas man kaskart iškyla prieš akis išgirdus frazę „Tūkstantis ir viena naktis“.
Nuo tų arabiškų grožybių net raibsta akys, o jas pailsinti geriausia gamtoje. Taip, jos ten irgi galima rasti, tereikia noro ir trupučio informacijos. Važiuojame į Hadžaro kalnus, kurie primena miegantį ilgą driežą dantytu nugarkauliu.
Kokie skurdūs tie mūsų žodžiai, skirti spalvoms apibūdinti: rudas, rusvas, geltonas, gelsvas. O atspalvių čia šimtai, jie kinta saulei kylant ir leidžiantis. Bet užvis įspūdingiausi tie plyšiai olose, kur teka vanduo ir auga tropikų medžiai. Štai tu dykumoje, o čia – vešlios gaivios džiunglės. Kas pasakė, kad Jungtiniai Arabų Emyratai – tik dangoraižiai ir parduotuvės?
Gera dienos išvyka iš Abu Dabio – Džebel Hafeto aukštikalnė. Dykuma tuščia – tik iš pirmo žvilgsnio. Ja važiuodamas imi pastebėti naujas spalvas, augalijos užuominas, o vingiuojantis ir pamažu kylantis kelias kuria kažkokį mistišką pojūtį, tarsi tuoj pradėsi regėti miražus ir baltus bokštus padangėje.
O pasiekus kelionės tikslą – atsidusti nuo dar vieno įspūdingo reginio. Prisimerkęs net gali įsivaizduoti esąs trupinėlis ant didelio rudo kekso, gulinčio vidury stalo, užkloto auksine brokato staltiese.
Pabaiga
Komentarai
Rašyti komentarą