Velniškai graži vieta, kurią verta įtraukti į svajonių sąrašą

 

Kai purpuriniai tekilos saulėlydžiai Ramiojo vandenyno pakrantėje jau tampa įprastu reginiu kaip koks fototapetas močiutės bute, reikia pamojuoti ranka San Chuanui del Sur: „Adios, amigos“. Viso gero, banglentės ir smagios kairinės bangos, likite sveiki ūžiantys naktiniai pliažo barai ir vikrūs uolų krabai raudonomis lyg nuo pagirių akimis.

Užvažiavus ant kalvos Ramusis vandenynas sužiba galinio vaizdo veidrodėlyje kaip šukė rupiame smėlyje. Pietinis San Chuanas (del Sur) miestų tokiu pavadinimų Nikaragvoje gal pusė tuzino) – gera vieta pradėti pažintį su šia valstybe.

Revoliucijos metais buvusi aršių kovų vieta, dabar tai – jaukus miestelis. Toks pereinamas kambarys tarp civilizacijos ir viso kito, kas galbūt laukia Nikaragvoje. Ši šalis dar negali garantuoti daug ko, bet dėl vieno dalyko galite neabejoti – tai viena tų vietų, kur saujomis semsi nuotykių prieskonius, o kartais pajusi ir kajeno pipiro kaitrą. 

Kalėdų ryto stebuklas

Pora savaičių toliausiai turizmo keliu pažengusiame Nikaragvos kurorte (mūsų Šventoji prieš 20 metų) – pats tas pažinties pradžiai. Žinoma, nenusibostų dar kokį mėnesį, bet tiek laiko neturime. Šalis didelė, pati didžiausia (ir rečiausiai gyvenama) Centrinėje Amerikoje, todėl vienos kelionės metu gali pamatyti tik menką dalį. Mes nuo vandenyno sukame į Rytus, prie didžiausio šalies ežero.

Ometepė! Ugnikalnių, karštų versmių, džiunglių ir plantacijų žemė. Magiška vieta, kurios grožybių skrynia veriasi tarsi Kalėdų ryto stebuklas tariant šį seną naujojo pasaulio žodį. O – nustebęs išlenki lūpas, me – te – pe, lūpos ir liežuvis sušoka salsą. Garsai – švelniai lipnūs, kaip pietums kepamų bananų kvapas, apgaubiantis tave, išlipusį iš kelto ir mankštinantį kojas Altagracijos miestelio prieplaukoje.

Bananais pakrauti sunkvežimiai bildėdami ropščiasi į keltą, kuris tuoj patrauks į kitą krantą. Nupiepę atogrąžų šunys drybso šešėliuose. Šiltas vėjas gena bangas, jos lūžta ant pakrantės smėlio. Už nugaros – neaprėpiama vandens platybė. Jei dvi valandas nebūtum keliavęs Nikaragvos ežeru, nepatikėtum, kad tai – ne dar viena perplaukta jūra.

Artėja Kalėdos, metas atverti dar vieną įspūdžių skrynią ir išpakuoti dovanas. Neskubant, mėgaujantis – čia pamažu susigrąžini tą primirštą gyvenimo vertybę. Nikaragvoje laikas slenka lėtai, bet Ometepėje jis kone sustojęs. 

Du snaudžiantys milžinai

Poetiškai skambantis salos pavadinimas nahuatlių genties kalba reiškia „dvi kalvos“. Vardą aiškiai sugalvojo ne poetas – tos dvi kalvos, tiksliau du ugnikalniai ir yra visa šios salos esmė. Du milžinai, vienas snaudžiantis, o kitas miręs nuo senatvės. Antai – saulės nutviekstas Maderas, o ten – Konsepsionas su žėrinčiu debesų nimbu. Statūs žali šlaitai žydro dangaus fone, aplink – ežero platybės. Dienos darbų sąraše – susirasti tą bananų plantaciją, kuri dabar dar ir priima svečius nakvynei.

Manei, kad Nikaragva – egzotiška šalis? Klydai – norėdamas rasti pirmapradį Kolumbą žavėjusį grožį turėsi pasistengti labiau. Pradžiai – nusigauti į Ometepę ir (gal) užkopti į Maderasą: išsimaudyti jo krateryje.

Tai bent lotyniška matrioška – po kelių valandų kabarojimosi atvašynų takais 1394 metrų aukštyje randi smaragdinę lagūną. Brendi į vėsų vandenį ir galvoji: „Neriu į ežerą, kuris yra ugnikalnyje, kuris yra ežere, kuris telkšo šalyje, kurią iš dviejų pusių supa Ramusis vandenynas ir Karibų jūra“. Gal verta keltis 5 ryto ir šiek tiek pasidarbuoji kojomis?

 Balnai ir irklai

Mes norime jodinėti! Taip sako mano gentis, net ir trečią dieną tebesižavinti bananų plantacijos estetika: plačiomis kietmedžio terasomis, supamosiomis kėdėmis, gaisro spalvos čerpėmis ir tukanais, nuo ryto besisvaiginančiais gyvenimo saldumu mango medyje.

Telefono ryšio čia nėra, bet štai ant to suoliuko prie skalbyklos gerai gaudo vaifajų. Rašau laišką telefonu į finką (arba fazendą, arbą kaimo turizmo sodybą), kuri gali parūpinti tikrų arklių. Ne tokių, kurie nuo ryto iki vakaro cimpinėja paežerėmis lyg kokie benamiai šunys. Perkarę, išsišovusiais keliais, bet laisvi. Donas Enrico kitą rytą prisistato su keliais pabalnotais kuinais – atrodo patikimesni už tuos iš paežerės, bet žygiui į kalnus netiktų. Todėl ir pasijodinėjimas šis – pramoginis, miško takais, paupiais ir, žinoma, paplūdimiu.

 

Enrico sako, kad mums vertėtų plaukti baidarėmis pažiūrėti krokodilų ir gervių. Žinoma, mes atviri visiems pasiūlymams, nes maudynės, hamakai ir knygos po kurio laiko nebedžiugina. Veiklos žmogus turi veikti net ir per atostogas sulėtinto laiko zonose. Plaukiam!

Tą klastingą abejotinų pramogų jausmą turi visi, bent kartą pasimovę ant fonetinio vyliaus. Vietiniai sako: „Laukinė gamta ir jūs. Nepakartojamas jausmas, kurį verta patirti bent kartą gyvenime. Negi čia atsiboginai, kad gulėtum pliaže?“. Žinoma, ne – tu juk smalsus, nori gyventi ir jausti.

Kaip jaučiasi įsibrovėlis?

 Tuo metu kažkaip ima nerūpėti tie neužmirštami vaizdai ir garsai – pamažu artėjantis didingas ugnikalnio trikampis, pakrantės medžiai milžinai, kuriuose dūksta beždžionės, papūgos ir dar visokio rėksminga gyvastis. Turi plušėti iš peties, kad pasiektum tikslą – upės žiotis, ten bus lengviau. Ir dar gražiau. Kai įplauki į tą vietą, jau esi pasirengęs patikėti bet kuo, labai nenustebtum, jei kabančia liana nusileistų mėlynaodė „Avataro“ mergina ir pasiūlytų palaigyti medžių viršūnėmis.

 Išties, įsimintina pusdienio iškyla, ačiū tau, Enrico, ačiū. Pagaliau grįžus į plantaciją mielasis hamakas apkabina kaip motina sūnų palaidūną, ledo prikrauta rasota taurė rankoje veikia kaip pats geriausias kompresas. Pūslės delnuose jau kitą dieną atslūgsta, o prisiminimai įsirėžia kaip ir žadėta. Nugula kažkur jaukiai prie Fidžio ir Borneo – į lentynėlę su užrašu „Užskaitau“.

Štai nuotykis prasideda, o tu jauti visą jo sodrumą. Nuo ežero platybių pučia stiprus vėjas, jau dvi valandas suplukęs saulėkaitoje makaluoji baidarės irklu, keikdamas tą bešvilpaujantį gidą tolumoje ir klausdamas savęs, ar tikrai jau pusiaukelė? Ką aš čia veikiu?

 Čia – ne Pandoros planeta. Trūksta kabančių uolų. Bet šiaip panašu. Didžiuliai lapai su baltais žiedais (yra net siūlo plonumo kojelės), vandenyje augantys galingi medžiai, nenutylantis klegesys. Ir tas įsibrovėlio jausmas, kai saugumą garantuoja plonas plastikinio luoto dugnas, nes po juo – ropliai, nariuotakojai ir šliužai. Daugelis – su nuodingomis liaukomis ir tūkstančiais kartu greitesne nei tavo reakcija.

Dovanos po palme

Ometepe – tai toks savarankiškas pasaulis, gyvuojantis šalia Nikaragvos. Permainos čia kelią skinasi lėtai, žmonių užsuka vis daugiau, bet jų – vis dar mažai palyginus su kitomis šalies vietomis, jau nekalbant apie kaimyninę Kosta Riką ar Panamą.

Amerikiečiai kaip katinas, kadaise pridirbęs į miltus, iki šiol baiminasi kištis į Nikaragvos reikalus, daugelis jų net nevažiuoja – mano, kad čia vis dar karas. Iš tiesų čia daug ką valdo kanadiečiai, todėl renkantis vietą kur apsistoti, su kuo jodinėti, kopti į kalnus ar šiaip draugauti, verta atkreipti dėmesį, kas valdo nuosavybę. Jeigu norisi patogumo už sąlygiškai didesnę kainą, ieškokite kanadiečių. Tiesa, į šią salą kelkitės aname krante išsinuomoję automobilį – be jo ten būtume nepamatę daugelio gerų dalykų.

Tiesa, Ometepėje jų – vos vienas kitas. Geras žmogus iš Toronto sugalvojo ir tuos nedidelius patogumus, kurie pavertė Ojo del Agua – Vandens akį dar malonesne vieta, nei ji iki šiol buvo. Tai – šiltos versmės, į kurias paniręs gali grožėtis vulkano vaizdu, o išlipęs mėgautis šiltu skaniu maistu bei šaltais gėrimais.

Sakoma, kad tos versmės ne tik lepina, bet ir gydo sąnarius, odą, todėl ši vieta darosi vis populiaresnė. Tiesa, žodį „populiarus“ šioje saloje reikia suvokti su išlygomis. Minių ji nesulaukė ir vargu ar sulauks artimiausiu laiku – nuo įsiveržimo saugo kruvina revoliucinė praeitis ir amerikiečių atsargumas.

Tuo geriau mums – juk pigių skrydžių planetoje liko vos viena kita nenutrypta vieta. Ometepė tikrai nėra neatrasta, bet patikėkite – ji dar išsaugojo paslapčių, kurias kaip dovanos po palme laukia tų, kurie nebijo prisitrinti pūslių, kad jas išvyniotų. Ir nebūtinai per Kalėdas.