Rojus turi vieną rimtą trūkumą. Kartais jis pavirsta pragaru. Bent jau tos vietos, kurias šiaurinių platumų gyventojai vadina Edeno sodais ir kitais saldžiais vardais. Tos atogrąžų pakrantės su žydromis lagūnomis nusvirusiomis virš baltų paplūdimių palmėmis ir kita rojaus atributika.
Aš irgi taip maniau kadaise pirmą sykį atsidūręs tokiose salose. Tai buvo Bahamos, kaip trapus perlų vėrinys, pažiręs vandenyne kone iki pačios Floridos krantų. Uraganas (kaip ir cunamis) skambėjo kaip egzotiški žodžiai iš knygų apie kapitoną Grantą ir jo vaikus. Tol, kol nepamačiau, kaip atrodo supykęs audrų dievas – būtent tai senąją aravakų kalba reiškia tas žodis. Huracán,
Aravakų jau seniai nėra, juos Karibų salose nušlavė ispanų konkistadorai prieš pradėdami užkariavimus Pietų Amerikoje. O senais žodis išliko ir naudojamas kur kas dažniau, nei kadaise jį sugalvojusi tauta.
Kai žydra lagūna pavirsta pilkomis švino bangomis, kai palmės blaškosi vėjyje, kol lūžta perpus, kai rojaus smėlis pakyla į orą ir ima gelti lyg tūkstantis įsiutusių pragaro bičių – supranti, kad tokia yra kaina už ramų gyvenimą Dievo užantyje.
Mačiau tuos nušluotus kaimus ir apleistus miestelius. Lyg išprotėjęs milžinas būtų vaikęsis uodą porceliano parduotuvėje. Net koralai išplėšti iš dugno ir numesti į krantą. Visiškas jovalas ir neviltis.
Uraganai siaučia tada, kai vanduo įšyla iki 30 laipsnių ir daugiau. Akis – tas uragano centras – yra tokia apie 18 km kolona, kurios viršus remiasi į šaltą stratosferą, o apačia siurbia vandenį. Kuo jis šiltesnis, tuo daugiau galios sukaupia jūrų monstras. Pasaulinis vandenynas šyla. Tai reiškia ne tik visuotinę koralų ir kitos gyvūnijos žūtį, bet ir dažnėjančius uraganus. Tai teorija. O praktikoje viskas atrodo dar baisiau – geriau to nepamatyti, net jei labai patinka nuotykiai.
Anksčiau, kol žmogus neturėjo kosminių palydovų ir nematė savo planetos iš viršaus, šitie audros dievo pasiuntiniai buvo beveidžiai ir bevardžiai. Tais lakais sakydavo „baisioji 1948-ųjų audra“ arba pavadindavo pagal vietą, kur buvo padaryta daugiausia žalos.
Bet gavus pirmąsias nuotraukas iš orbitos prisireikė ir vardų. Tai prasidėjo 1953 metais. Pirmoji buvo Alisa, gimusi prie Nikaragvos krantų, išsikvėpusi dar Karibų jūroje ir amerikiečiams nepadariusi didesnės žalos.
O paskui prasidėjo – Barbara, Kerolė, Dolė, Edna – ir taip toliau. Vien moteriški vardai – ko gero dėl specifinio humoro jausmo, kuriuo pasižymi kai kurių profesijų atstovai, įskaitant ir sinoptikus. Tačiau pasaulis keitės, tad ši tradicija buvo numarinta 1978 metais, kai nutarta į sąrašus įtraukti ir vyriškus vardus. Tai buvo Bobas, 1979-ųjų vasarą įvaręs baimės Luizianos valstijos žmonėms.
Vėliau pamažu nusistovėjo labai logiška ir netgi nuobodoka vardų suteikimo monstrams tvarka. Pasaulio Meteorologijos Organizacija kas šešerius metus parengia po sąrašą. Iš viso 21 vardas, pradedant A raide. Jame nėra tokių, kurie prasideda Q, U, X, Y ir Z. Šiemet įspūdingiausi buvo Harvis, po jo sekė Irma, o įkandin – Jose.
Šie sąrašai kinta išskirtiniai atvejais, kai nutinka kažkas išties baisaus. Todėl daugiau nebus uraganų vardu Katrina, Andriu ar Aikas. Tuo tarpu kai kurie kartojasi metai iš metų – jau yra buvę Irmų ir Harvių, o daugiausia pasikartojimų turi vardas Arlena.
Lietuvoje tokia stichija apsilanko labai retai, susidarius ypatingoms sąlygoms. Pastarųjų dešimtmečių istorija mini tris rimtesnius išbandymus. Visi jie turėjo vyriškus vardus. Anatolijus 199 metais, Edvinas 2005 m. ir Joachimas 2011-aisiais.
Kaip ten bebūtų, klimato reiškinių specialistai tvirtina, kad globalios orų permainos kasmet atneš vis stipresnius uraganus. Gali būti, kad iš sąrašų kasmet teks išbraukti net po kelis vardus, o rojaus pakrančių gyventojams teks iš naujo mokytis skaityti audros dievo mintis.
Komentarai
Rašyti komentarą