Belizas. Popietė skeletų urve, naktis Karibų jūros dugne

„Šalis, apie kurią visi pamiršo“ – taip vadinosi rašinys, kurį perskaitęs prieš 20 metų pirmą kartą išgirdau apie Belizą. Nuo tada ši paslaptinga Centrinės Amerikos šalis atsidūrė mano „vertų aplankyti“ vietų sąrašo viršuje. Pagaliau smalsumas buvo patenkintas.

Centrinės Amerikos valstybės visos kažkuo panašios, tačiau kai po ilgų klajonių Gvatemalos miestais ir keliais kirtome Belizo sieną, lengviau atsidusau. Jau buvo pakyrėjęs chaosas, mažos apgavystės, dvigubi kainų standartai saviems ir turistams. O šiapus sienos – Jos Didenybės portretai ant banknotų, anglų kalba ir nuo kolonistų laikų nepamiršta britiška tvarka. Bent jau taip atrodė pasienio kontrolės punkte, kuriame pasitiko ir išlydėjo su šypsenomis.

Kur yra tas Belizas?

Suprantu, ką norėjo pasakyti ano rašinio autorius, pasakojęs mums apie buvusią koloniją, Britų Hondūrą kaip kadaise vadinosi ši šalis. Užspausta Gvatemalos ir Meksikos Karibų jūros pakrantė niekam nebuvo nei įdomi, nei svarbi. Įplaukti – sudėtinga dėl milžiniško koralų rifo, įvažiuoti irgi neišeina – beveik visą šalį dar neseniai dengė neįžengiamos džiunglės. Ir šiais laikais į Belizą patekti nėra paprasta: lėktuvų bilietai iš Majamio triskart brangesni nei į kitas regiono šalis, todėl dažniausiai turistai čia užsuka iš Meksikos arba Gvatemalos.

Lietuva – maža ir nelabai kam žinoma šalis, todėl visuomet įdomu rasti tokių, kurias žino dar mažiau. Šioje valstybėje dėl to nei kremtasi, nei įvaizdžio kūrimo komisijas steigia. „Where the fuck is Belize?“ – vienas populiariausių lipdukų ant marškinėlių, puodelių ir kito turistinio šlamšto. Akivaizdu, britai po savęs paliko ne tik konstitucinę sandarą, bet ir humoro jausmo supratimą. Bet prieš britus čia buvo ir kitų valdovų. Jie mane labiausiai ir domino. 

Beveik taip pat stipriai kaip naktinis nardymas ir pliažai.

Paslaptingieji majai Centrinės Amerikos džiunglėse paliko daugybę balto akmens statinių, nemaža jų dalis kliuvo ir teritorijai, kurią dabar vadiname Belizu. 

Tiesa, net pačios didžiausios vietinės piramidės nė iš tolo neprilygsta Čičen Itzos, Palenkės ar Tikalio milžinams. Tačiau Belizas turi kai ką unikalaus: ritualinio laidojimo urvus, kurie vilioja speleologus, archeologus ir šiaip smalsuolius iš viso pasaulio. Nusileidome ir mes į vieną tokią šiurpiai nuostabią vietą.

Trogloditų keliais

ATM – taip sutrumpintai vadinasi garsusis urvas Ignacio Kajo regione. Ne, ten nėra bankomatų ir net valiutos keityklų. Tiesą sakant, ten nieko nėra – net tupyklos turistams, jau nekalbant apie suvenyrų kioskus su Kinijoje pagamintomis majų kaukėmis. Tai – tikras reikalas, vienas iš tų nedaugelio, likusių šioje planetoje, kurią visą dabar panorėjęs gali apkeliauti per kelias savaites.

Sumokėję po 90 dolerių ir geras dvi valandas dardėję raudono molio keliais, pagaliau sustojome kažkokioje aukšta žole apžėlusioje laukymėje. Instruktoriai kampuotais žandikauliais ir kumpomis nosimis (majai – iškart sumojau) išdaliję šachtininkų šalmus ir maisto paketus, paaiškino, ką mes galime ir ko negalime daryti įžengę į šventus urvus. Tiesa, iki to įžengimo dar buvo labai toli. Tiksliau – valanda pėsčiomis džiunglių takais, brendant per sraunias ir šaltas kalnų upes bei ropščiantis į pažliugusio molio kalvas.

Kai pagaliau pasiekėme tas motinos žemės įsčias, jau buvome kaip reikiant įkaitę ir gaivinomės mintimis apie gelmių vėsumą. Dar vienas kariškas instruktažas – ir mes neriame iki kaklo į upokšnį. Plaukiame vorele į urvą. Kažkas pokšteli šalmu į uolą, kitas susikeikia stuktelėjęs keliu į aštrų akmenį, bet kitą Stikso krantą visi pasiekia daugmaž sveiki. Tamsu ir ankšta. 

Gerasis mūsų majus Alejadro  užžiebia savo spingsulę ir sukomanduoja „Adelante!”. Suprask, vilkit savo baltas subines iš paskos, jei nenorite pasiklysti. Dar vienas nurodymas: perduoti gido žinią iš paskos einančiam (plaukiančiam, šliaužiančiam) apie kelyje pasitaikančius pavojus ir kliūtis. Stalaktitas kairėje, stalagmitai dešinėje, duobė po kojomis... Taip ir vinguriuoju kaip pamišęs golumas kalno gelmėse nepamirštamas ištarti „My precioussss...“. Italas, siūkinantis iš paskos, aiškiai nesusipažinęs su Tolkieno paveldu, todėl kaskart vis perklausia, ką norėjau pasalyti.

Staiga gelsvi smiltainiai atsitraukia nuo pečių ir galvos, kalno išangė pavirsta storąja žarna, o Alejandro pakelia ranką reikalaudamas dėmesio. Štai – šviečia jis savo diodiniu žibintu į gamtos stebuklą. Pačiose tamsybėse į viršų stiebiasi augalas. Suvargęs, išblyškęs, bet vis dėlto – krūmokšnis. Šikšnosparnių su išmatomis pasėtas ir jomis tręšiamas, auga tarsi paneigdamas botanikų aksiomas apie fotosintezę.

Toliau – dar gražiau. Prieš akis išnyra milžiniškos užuolaidos. Su nėriniuotais krašteliais, austomis klostėmis. Akmeninės. Vedlys kaukšteli krumpliu – nuaidi kaip per mišias arkikatedroje. Lašas po lašo, smiltis po smilties – ir leidžiasi nuo skliautų varvekliai, bokštai, skraistės. Lašai kaupiasi ir man ant sprando, jaučiu kaip stovėdamas ir klausdamas Alejandro po truputį akmenėju.

„Ar visi pasiėmėte kojines?“, - klausia gidas ir kažkodėl žiūri į mane. Aišku, kad ne, kam man kojinės Belize? Ogi todėl, kad toliau eisime basi. Uolos šiurkščios, šen bei ten styro akmeninės adatėlės, bet mes einame basi. Nieko nepadarysi – šventas reikalas. Gal ir gerai, kad nusimoviau tuos sandalus, dabar ropštis net lengviau. Mūsų laukia didingi reginiai.

Jie prasideda užkopus kokius 8 metrus stačiomis uolomis, kuriose kažkas kažkada paliko patogias pakopas pėdoms. Netrukus sužinau, kas. Silpni mūsų žibintų spinduliai susigeria į akliną tolumos tamsą. Šviečiu viršun – irgi nematau sienos. Gidas kilsteli savo diodinį, ir mes suvokiame kolosalų šios patalpos didį.

Iki „lubų“ – ne mažiau 15 metrų, į šonus – dar daugiau. Tai pirmoji aukojimų salė, įrengta tais senais laikais, kai majai gyveno neblogai ir iš dievų daug neprašė. Davė irgi nedaug. Štai jie – aukojimų likučiai. Kalcio sluoksniu padengtos puodynės, kuriose kumpanosiai žyniai nešė kukurūzus, grūdus ir šiaip visokį šlamštą mainais į gerą orą ir gausų derlių.

Neužmink ant kaukolės, amigo

Už šitos salės – dar didesnė. Ir įdomesnė. Peržengę kelias dešimtis metų atsiduriame keliais šimtmečiais arčiau mūsų dienų. Tai laikai, kai majų civilizaciją pradeda  kamuoti nepritekliai, todėl aukos – jau kitokios. Šalia puodų – ir obsidiano peilių likučiai. Jais buvo persipjaunamos kraujagyslės nuvarvinant dievams to brangaus raudono skysčio, kurio kiekvienas nešiojamės po penkis litrus. Salės gale – paskutinis žynių argumentas alkaniems dievams. 

Ženklai, epochos, prasidėjusios maždaug 700 po Kristaus. Meto, kai išseko maistas, tuštėjo didieji miestai, masiškai mirė žmonės.

Kaukolės, dubens kaulai, kojų rankų fragmentai. Alejandro detaliai paaiškina, kad aukos būdavo žudomos lėtai, nes toks būdas labiausiai patikdavęs dievams. Dažniausiai – jauni žmonės ar net vaikai.

Dabartiniai Belizo gyventojai – visiškai atsipūtę.  Tuo dar kartą įsitikinu atsargiai žengdamas tarp senųjų kaulų. Nei stiklo vitrinų, nei apsauginių aptvarų. Senieji griaučiai – tiesiog po kojomis, „atitverti“ raudona izoliacine juosta, prilipinta ant žemės. Gidai aiškiai nervinasi, kai mes savo sunkiais fotoaparatais švaistomės virš fosilijų.

Paskui paaiškina – vienas amerikietis numetė savo nikoną ant žemės vos per kelis centimetrus nuo kaukolės. Kitas vos neužlipo ant puodynės...

Tolimiausiame urvo kampe, kažkokioje siauroje kloakoje pamatome Krištolinę mergaitę. Paskutinė paaukota šiame masiniame kape. Atvesta tuo pačiu keliu, kurį ką tik įveikėme, lipusi tomis pačiomis patogiai išskobtomis pakopomis. Nukariautos genties princesė guli įrėmus tuščias akiduobes į lubas, o jos kaulai žiba kaip pabarstyti aukso dulkėmis. Auka, nepadėjusi prisišaukti lietaus, gausaus derliaus ir dievų malonės.

Kelias atgal – daug lengvesnis, nors ir tas pats, kuriuo atėjome. Beveik nesigirdi keiksmų susitrenkus galvą ar galūnę, niekas nestabčioja povandeninėmis kameromis fotografuoti akmeninių varveklių. Kai urvas pagimdo mūsų tuziną į Karibų dienos šviesą, akys kurį laiką markstosi, o skrandis reikalauja aukų. Bifštekso su krauju! Tik kur tu čia jo gausi. Užteks ir sauso davinio su kalakutienos krūtinėle.

Karibų tamsa

Tą drėgną urvų vėsą prisimenu vėl leisdamasis žemyn į tamsą. Šįkart tai – Karibų jūros sala, viena iš daugelio Belize, kur galima grožėtis povandeniniu pasauliu. Dieną koralų rifas primena didžiulį akvariumą, bet kaip jis atrodo naktį? Atsakymas – Ky Kolkerio salos pakrantėse, kurias tyrinėjame pasišviesdami povandeniniais žibintais. 

Kai prieš kelioliką metų pirmą kartą pasinėriau su vamzdeliu ir kauke į Karibų jūrą, jaučiausi tarsi koks Kempiniukas, plūduriuojantis tarp spalvotų, smalsių ir labai vikrių vietos gyventojų. Paskui mačiau daug jūrų ir žuvų, bet niekada neteko nerti naktį.

2010-ųjų žiema buvo kaip reta žvarbi ir snieginga. Belize vasarį nesnigo, bet ir šiluma kaulų nelaužė: Šiaurės vėjas vakarais oro temperatūrą numušdavo iki 19-20 laipsnių, vanduo išsilaikydavo šiltesnis. Todėl geraširdis Ashas, nardymo mokyklos „French Angel“ savininkas iškart įspėjo: „Nardysite su hidrokostiumais, bet šilta nebus. Nors gal jums, šiauriečiams tai įprasta.“

Palaukę, kol saulės diskas išdils horizonte, sėdome į katerį ir patraukėme rifo link. Plaukti netoli – koralų siena driekiasi išilgai viso Belizo, vos už pusantro kilometro nuo kranto. Patikrinam įrangą – ir aukštielninki už borto. Keista: žuvų, kurios aną popietę pasitiko vos įšokus į vandenį – nė ženklo. Iš pradžių viskas atrodo pilka, svetima. Bet tik pasiekus koralus. 

Ten gyvenimas tiesiog verda. Išėję/išplaukę pasivaikščioti tie, kurie dieną miega slėptuvėse. Štai du milžiniški omarai daužo vienas kitam snukius masyviomis žnyplėmis. Ten prie aktinijos vyniojasi aštuonkojo Pauliaus giminaitis, praplaukia kažkokių išverstakių žuvų tuntas, blyksteli švytintis gyvis dugne.

Gražu, bet vis dėlto tas reginys – ne mano skoniui. Be saulės šviesos šis peizažas kažkoks pamėkliškas, neišbaigtas. Kaip ir džiunglės, naktį virstančios varlių, vorų bei šikšnosparnių valdomis. Koralai turi būti spalvoti, o žuvys – gerai apšviestos, nutariame išsiropštę atgal į valtį ir atsukdami Šiaurės vėjui sužvarbusius kūnus. 

Danguje ne vieno debesies, po pilnatimi tyvuliuoja pasišiaušę Karibai. Mūsų laukia salos barai ir gerojo Asho restoranas – žadėjo vakarienei iškepti omarą.

Jei nutartumėte vykti

* Belizas – viena mažiausių pasaulio valstybių pagal gyventojų skaičių (320 tūkst.), o šalies teritorija – irgi nedidelė – apie 23 tūkst. kvadratinių metrų. Tačiau ir Belizo gamta, ir žmonės – labai įvairūs, spalvingi.

* Ši Centrinės Amerikos šalis, anksčiau vadinta Britų Hondūru šiaurėje  ribojasi su Meksika, vakaruose ir pietuose – su Gvatemala (pastaroji ne kartą kėsinosi aneksuoti mažąjį kaimyną). Rytuose Belizo krantus skalauja Karibų jūra ir stūkso antras pagal ilgį pasaulyje koralų rifas.

Daugelis šalies gyventojų vis dar moka angliškai, nes valstybine kalba dėstoma mokyklose, tačiau gatvėse vyrauja ispanų kalba.

* Belizo doleris – tvirta valiuta, keliaujant ją patogu skaičiuoti (už vieną USD gausi du vietinius „žalius“, tačiau beveik visur galima atsiskaityti ir JAV valiuta).

* Klimatas – tropinis, kalnuose kiek vėsiau, pakrantėse – drėgna ir tvanku. Ištisus metus būna nuo 24 iki 27 laipsnių šilumos.

* Turistus labiausiai vilioja nardymas Belizo salose ir atoluose, tačiau pastaruoju metu vis daugiau žmonių „atranda“ šalies gilumą, kur tankiose džiunglėse stūkso majų piramidės.

* Iš Lietuvos patogiausiai skristi per Majamį arba važiuoti autobusu iš Kankūno Meksikoje. Belizą galima pasiekti ir maršrutiniais kateriais iš Četumalio miesto.