Šri Lanka. 99 spindinčios salos veidai (III)

Apie Šri Lankos maistą ir gėrimus parašyta daug gerų knygų. Savaime suprantama, Šri Lankoje gaminami aštrūs valgiai, o man jie – patys geriausi. Beveik į visus patiekalus dedama kelių rūšių kario, paprikos ir kitų prieskonių. Desertai – dangiški.

Pagrindinis salos gyventojų valgis yra ryžiai. Prie jų patiekiami įvairūs garnyrai: įvairių rūšių daržovės, bananų žiedai, žuvis, mėsa.

Norint sumažinti patiekalo aštrumą galima į ryžius įmaišyti ką tik sutarkuoto kokoso riešuto. Šalyje nuo seno valgoma rankomis, tačiau viešbučio restorane to geriau nedarykite – iš mūsų tikimasi veiksmo įrankiais.

Mažoji Anglija, bet ne Amerikoje

Tai – ganėtinai kalnuota sala, todėl aukštumos idealiai rinka augti toms kultūroms, kurios uždustų, supūtų ir sunyktų karštose drėgnose pakrantės lygumose. Nuvara Elija visame pasaulyje garsina salą Ceilono arbatos pavadinimu. Verta ten apslilankyti net jeigu geriate tik kavą – papasakos ir apie ją. O pabuvę arbatos plantacijose, sužinoję, ką reiškia Broken Orange ir pamatę, kur dedamos pagrindinės produkcijos atliekos, ko gero, nebepirksite arbatos pakeliuose.

Kai kas tas vietas vadina mažąja Anglija. Išties, kolonijinis palikimas ten jaučiamas itin ryškiai, o arbatos gėrimo tradicijos stiprios kaip karalienės dvare. Kelionės dviračiu po plantacijas išsunks jėgas, bet vakare viešbutyje lauks ajurvedos masažas, kuris nuovargį ištirpdys aliejaus aromatuose ir miško koncerto garsuose.

Niekur kitur saloje nemačiau tiek britų turistų kaip tose vietose ir ... istoriniame traukinyje „Golden age of travel“, kurio senutėliai, bet restauruoti vagonai vingiuoja per arbatos ir prieskonių plantacijas, kerta kaltas su kriokliais, kol pasiekia Kolombo uostą. Jei turi laiko ir mėgstate traukinius, ši miela iškyla tikra verta dėmesio.

Čandrasiri, vėžlių sergėtojas

Daugybė žmonių į salą sugrįžta ne archeologinių paminklų, kuriuos jau ne sykį matė, ne paplūdimių, kurie yra labai jau vidutiniški, ir net ne brangakmenių kasyklų, kur gali pusvelčiui įsigyti juvelyrinių dirbinių.

Juos traukia laukinė gamta – žvėrys ir paukščiai. Pastarųjų saloje yra keli šimtai rūšių, todėl atvykėliams rengiamos specialios sparnuočių stebėjimo iškylos. Tokie išsyk traukia į Jalos, Vilpatu, Minerijos ar mažesnius nacionalinius parkus. Nuostabus ir vakarinis Kalpitijos pusiasalis, laukinėmis pakrantėmis ir migruojančių banginių nugaromis vandenyje primenantis Pietų Afriką. 

Pasirinkus jį, teks ilgokai važiuoti, tačiau bus gausiai atlyginta vis dar laukinės gamtos vaizdais, susitikimais su banginiais ir jų jaunikliais. Istoriją ir kitus reginius, ko gero, teks palikti kitam kartui. Nebent atostogausite ilgiau nei tris savaites.

Iš aštuonių jūrinių vėžlių rūšių Šri Lankoje gyvena penkios. Vietos žvejai jų kiaušinius priima kaip Dievo dovaną ir sočius pusryčius, todėl gamtos apsaugos organizacijos jau senokai skelbia pavojų.

Saloje yra kelios vėžlių fermos, kuriose galima pasigrožėti gracingais jūros ilgaamžiais. Netoli Kolombo įsikūrusioje fermoje gyvena ir garsioji Rosie. Tai albinosė, apie kurią buvo rašyta daugelyje pasaulio gamtos žurnalų. Šią vietą prižiūrintis vyras vardu Čandrasiri ne kartą rizikavo gyvybe ir turtu gelbėdamas vėžlius bei jų kiaušinius.

Ant dramblio nugaros 

Keliaudamas po salą gali taip ir nepamatyti nykstančių gyvūnų rūšių, tačiau dramblį, indišką voverę ir beždžionę būtinai išvysi. Jei pasiseks ir mėginsite daugiau nei vieną kartą pamatysite leopardą, smulkesnių laukinių kačių, meškas ir elnius.

Laukinių dramblių Šri Lankoje yra likę apie 6 tūkst., tačiau šiais simpatingais gyvūnais galima pasigėrėti nelabai toli nuo Kolombo ir vakarinės pakrantės kurortų įsikūrusioje Pinavelos drambliukų prieglaudoje, kur auginami tėvų netekę mažyliai.

Kaip ir kitose šio regiono šalyse, turistai viliojami sėsti ant dramblio ir leistis į „safarį“. Kiek ten to vadinamojo safario, o kiek ritmiško kinkavimo išmintais takais – nuspręsite patys. Jei niekur to dar nedarėte, gal ir verta sykį išmėginti. Bet man labiau patinka juos stebėti natūralioje aplinkoje, kur prie vandens žaidžia mažyliai, o paaugę patinai mėgina kovos įgūdžius.

Akmenys iš šulinio 

Dar viena maloni staigmena – kainos, kurių jie prašo už pusbrangius akmenis, traukiamus iš tokių šulinių laukymėse. Agatai, safyrai, rubinai, Mėnulio akmenys – gali pats stebėti, kaip vikrūs vyrukai kelia krepšius į žemės paviršių, tada nardina juos į murziną balą ir skalauja rėtyje. 

Kažkas tokio autentiško, tikro ir kasdieniško tuose smulkaus amato ritualuose. Žinoma, jie prašo daugiau, nei mokėtų vietinis prieš dukros vestuves, bet vis tiek tai – kol kas ne Londono, Dubajaus ir net ne Kolombo oro uosto „Duty free“ kainos. Tiesa, pastaraisiais metais kainos pakilo kone dvigubai, tad daugeliui pakanka tiesiog pažiūrėti į šias kasyklas susilaikant nuo pirkinių.

Puikus kantrybės ir sveiko proto išmėginimas: ar tikrai reikia pirkti, jei siūlo pigiai? O gal geriau atsiminimai ir kelios nuotraukos, kurios primins dar vieną puikią vietą, kurią suradai mažoje planetoje? Salą, į kur norisi grįžti vėl ir vėl.