Šri Lanka. 99 spindinčios salos veidai (II)

Jei vaikystėje skaitėte Kiplingo Mauglį ar bent matėte jį per TV, įsivaizduojate, kaip turi atrodyti tikros indiškos džiunglės – su pitonais, tigrais ir pašėlusiais banderlogais. Smauglių ir didžiųjų kačių saloje tektų ilgai paieškoti (konkrečiau – Jalos nacionaliniame parke), o štai beždžionės pačios jus susiras. Tiksliau, jūsų daiktus, jei išeidami neuždarysite balkono durų.

To gėrio Šri Lankoje – kaip pas mus benamių kačių. Visos šventyklos ir turgavietės knibžda landžių ilgauodegių. Netrūksta beždžionių ir garsiajame „Kandalamos“ viešbutyje, įsikūrusiame ant įspūdingo skardžio amžinai žaliuojančio miško širdyje. 

Jų gausu visur, o viešbučio sargai net turi tramdyti jų būrius laidynėmis, nes maistas grobiamas nuo stalų, senukų turistų lėkščių. Kartais net čerpės nulupamos nuo stogų, kai jaunikliai įsisiautėja. Toks smagus siautulys.

Polunaruvos ir Anuradhapūros šventyklos centrinėje Šri Lankoje – didžiulės įspūdingų griuvėsių kolekcijos. Buda sėdi, Buda guli, o štai ten – laimina. Takai, laiptai, skulptūros, šiurkšti žolė su mažais skorpionais. O visur aplink – karstosi, ropinėja, blusinėjasi beždžionės raudonais arba juodais snukiais. Užtat šunys ten dienomis snaudžia kaip pakirsti – negirdėjau lojančio ar urzgiančio. Kačių (neskaitant leopardų) toje saloje regėti iš viso dar neteko.

Geriausia vieta įsikurti šio regiono tyrinėtojams yra Habaranos kaimas, supamas džiunglių ir ežerų. Iš jo nesunkiai padieniui aplankysite Sigiriją, Polunaruvą, Anuradhapūrą, Dabmublą su urve miegančiu Buda ir taip toliau. Vertinantys kolonijinį stilių ir prabangą apsistos garsiajame „Cinnamon Lodge“ viešbutyje, taupatieji aplink ras kiek pigesnių, bert irgi labai gerų vietų.

Kandis, kuriame yra dantis

Vienas įspūdingiausių Šri Lankos istorijos paminklų – Budos danties šventykla senojoje sostinėje Kandyje. Šioje vietoje nuolat grūdasi vienuoliai, turistai, prekeiviai. Ten yra buvę visko, sykį tamilai susprogdino šventyklą nenužudydami nė vieno užsieniečio. Po šio išpuolio buvo labai sugriežtinta šventyklos apsauga, dabar jie visi labiau atsipalaidavę.

Kai į Kandį XVI amžiuje įsibrovė portugalai, jie ir paskelbė miestą karališkąja sostine. Sostine miestas išliko iki anglų okupacijos 1815 metais. Miestą juosia ilgiausia saloje Mahavelio upė.

Po mirties sudeginto Budos dantį iš laužo išnešė vienuolis, o paskui iš Indijos buvo slapčia išgabentas į Šri Lanką, kad neatitektų kitatikiams.

Tada Kandžio karalius pastatė pirmąją šventyklą, skirtą šiai relikvijai. Ji kiekvieną kartą būdavo pernešama į naująją sostinę, kur būdavo pastatoma ir tam skirta šventykla. Budos dantis visais laikais simbolizavo valdžią, todėl kai kurie lyderiai dėl relikvijos net suremdavo kardus.

Budos dantį vienuoliai parodo kas šešeri metai. Pastarąjį kartą relikvija demonstruota 1995 metais. Ceremonijų metu dantis nešamas ant išpuošto dramblio nugaros. Šalia šventyklos yra mauzoliejus drambliui, mirusiam prieš septynerius metus. Jis 50 metų ceremonijų metu nešiojo Budos dantį. 

Kaip ir daug kur saloje, čia turistai ima grūstis iš didelių autobusų apie 10 val. ryto, todėl čia atsiradęs apie 8 val. viskam turi palyginti daug ramaus laiko.

 Aš lipu, tu lipi, jis ji lipa

Kitos salos įžymybės žmones traukia pažiūrėti iš viso pasaulio. Sigirija, lietuviškai – „Liūto uola“, matyti už dešimčių kilometrų. Tai – raudono atspalvio 200 metrų aukščio uola, ant kurios penktajame amžiuje buvo pastatyta tvirtovė ir rūmai.

Dabar iš rūmų likusios tik įspūdingos plytų krūvos, o iš masyvios liūto skulptūros – pora įspūdingo dydžio letenų. Tačiau ypatingo grožio gamta ir nuo uolos atsiveriantys vaizdai nepalieka abejingų Sigirijai.

Tvirtovę pastatė toks istorinis psichopatas, 477 metais nužudęs savo tėvą ir užėmęs sostą. Bijodamas netikro brolio keršto,  princas Kasijapa ant uolos įkūrė neprieinamą rezidenciją. Čia tėvažudys gyveno beveik 18 metų. Vėliau, artėjant įbrolio armijai, jis nusileido nuo uolos. Kasijapos armija išsilakstė, o jis, nenorėdamas pasiduoti, nusižudė.

Jo įbroliui rūmų neprireikė. Uola kelis šimtmečiams buvo užmiršta. Vėliau čia įsikūrė vienuoliai.

Įrašai ant vadinamosios veidrodinės sienos leidžia manyti, kad čia iki XI amžiaus atvykdavo žmonės pasigėrėti didžiausiais žemyne vandens sodais ir ant uolos išpaišytomis freskomis, vaizduojančiomis kelias dešimtis pusnuogių merginų didelėmis krūtimis. 

Iki mūsų laikų išliko tik kelios senosios freskos. Didžiąją dalį piešinių sunaikino kantrybės netekę vienuoliai, kuriems pusnuogių moterų vaizdai ant sienų trukdė medituoti. Ir šiaip – kuo čia dėtos tos šokėjos?

Ši uola smagi tuo, kad gauni kaip reikiant pamiklinti kojas lipdamas į viršų siaurais laiptais, o paskui atgal. Atsivėrę horizontai, nuovargis raumenyse ir gaivus vėjas į veidą – nuostabus jausmas. 

Rudi pagaliai ir kiti lobiai

Kalbant apie skonį ir kvapą, čia Šri Lankai sunku rasti lygių destinacijų. Klajodamas po, atrodytų, bekraščius prieskonių sodus labai aiškiai suvoki, kodėl dėl šios mažytės salos kraują liejo tolimų šalių vyrai. Gidai lipnūs kaip santalo medžio aliejus, suokia sakmes apie kakavą, vanilę, cintronelą, laužia lapus, kiša uostyt, ragina ragauti, tikėdamiesi tavo veide nuostabos, susižavėjimo ir kitų gerų emocijų.

Arabai, portugalai, olandai, britai čia veržėsi dėl prieskonių, o labiausiai – cinamono, kurio lotyniškas pavadinimas kilęs nuo Ceilono salos vardo. Žmonės čia prieskonius nuo neatmenamų laiko vartoja kaip medikamentus, maisto produktų konservavimo priemonę ir patiekalų skoniui pagerinti.

Rausvos spalvos alksnį primenantis cinamonas XVI amžiaus pradžioje priviliojo portugalus. Po jų atsigrūdo ir visi kiti užkariautojai.

Vizitai į prieskoninių augalų sodus turi dvi prasmes. Pirma: pažiūrėti, kaip auga muskato riešutai, imbieras, kardamonas, ananasai, gvazdikėliai, pipirų medžiai. Didžiausiame salos sode jums būtinai parodys ir rusų caro Nikolajaus II sodintą drūtą medį, ir tokią liauną nuodvasą, kurią čia kadaise pasodino sovietų kosmonautas Jurijus Gagarinas.

Antras šių apsilankymų tikslas – atnaujinti aliejų, prieskonių ir tinktūrų atsargas iš pirmų rankų.