Yra tik kelios vietos planetoje, į kurias verta grįžti po metų ar kelerių. O po to – vėl atvažiuoti su didesne kompanija. Žinoma, kiekvienam keliautojui – savi pasirinkimai. Pirmą sykį Šri Lankoje apsilankęs šio amžiaus pradžioje dar nebuvau regėjęs daugybės salų, paplūdimių ir šventyklų. Todėl kurį laiką maniau, kad tai – rojus. Paskui gan greitai Šri Lanka parodė ir kitus savo veidus, kai kurie nebuvo labai malonūs.
Siauri duobėti keliai, dūmais čiaudantys nenusakomo amžiaus automobiliai, patvorių vargetos. Amžinos vasaros spinduliuose skendinčios arbatos plantacijos, nuostabūs paplūdimiai, daugybė gyvūnų rūšių, paslaptingi senovės civilizacijų paminklai – tokia ta sala, viliojanti turistus iš viso pasaulio. Ko gero, nedaug perdėjo keliautojas Marco Polo, kadaise pavadinęs ją nuostabiausia planetos sala. Turbūt nesuklydo fantastinių pasaulių kūrėjas Arthuras Clarkas, pasirinkęs ją savo gyvenamąja vieta.Vakar šiandien ir rytoj
Ašaros formos Šri Lanka, tarytum pakibusi po Indijos subkontinentu nėra viena tų šalių, kurioje atvykėlius pasitinka blizgantys oro uostų terminalai ir virtinėmis limuzinų. Kolombo oro uoste jūsų laukia jei ne indiškas chaosas, tai bent jau kiek subtilesnė jo versija.
Netrukus po to, kai pirmą sykį paviešėję išskridome iš Kolombo oro uosto, į jį įsiveržę tamilų partizanai nušovė daug žmonių ir supleškino daug lainerių, įskaitant ir tą A330, kuriuo buvome atskridę iš Europos.
Švytinčioji – taip pagal vieną vardo kilmės versiją verčiamas Šri Lankos pavadinimas, kurį pradėta palyginti neseniai. Ilgą laiką britų karūnos valdomą nuostabią salą vadino Ceilonu, o senąjį tris tūkstančius metų gyvuojantį Lankos pavadinimą atgaivino tik 1948 metais gavus nepriklausomybę.
Europiečiai, kurių turistų Šri Lankoje yra daugiausia, šią salą dažnai krikštija Indijos vandenyno perlu. Toks gan šabloniškas šalies įvardijimas visiškai pasiteisintų, jei jau per pirmą pažintį su šalimi nepriblokštų skurdas ir netvarka.
Dar visai neseniai šalį draskė pilietinis karas ir teroro išpuoliai, o atskridę į šalies sostinę Kolombą svečiai viešbučių link kratydavosi duobėtais vieškeliais.
Dabar – jau kiti laikai, kitos galimybės pasiekti šią puikią salą, kuri pagaliau suvedė visas sąskaitas su praeitimi. Susitaikė sinhalai su tamilais ir dabar visi kartu bei nuosekliai juda visuotinio klestėjimo link. Išardyti kontrolės postai keliuose, virš salos leista skraidyti mažiems keleiviniams lėktuvams, o buvę partizanai atidaro barus bei banglenčių nuomos punktus.
Saloje keliauti daug patogiau, tačiau nereikia įsivaizduoti, kad ten padvelkė Singapūru ar Tailandu. Keliai – nors ir asfaltuoti, bet vis dar tragiškai per siauri masiniam transporto srautui, kurį sudaro mašinos, sunkvežimiai, mopedai, autobusai, tuktukai, pėstieji, karvės ir šunys.
Pamenu patį pirmąjį sykį Šri Lankoje, kai lėktuvas nusileido antrą valandą nakties. Važiuojant autobuse atrodė, kad važiuojame per Afganistano provincijos kaimus. Pro šalį slinko murzini dviaukščiai namai, apkabinėti reklamos skydais, gatvių prekeiviai skubėjo užsiimti vietas dar prieš patekant saulei.
Slogų pirmų minučių įspūdį išsklaidė ceremonija ištaigingo viešbučio fojė. Raudonmedžiu iškaltos ir marmuru išklotos menės viduryje stypsojo auksu tviskanti metalinė konstrukcija, papuošta gaidžio figūrėle. Iš užkulisių išnirę egzotiškos išvaizdos muzikantai ėmė mušti milžiniškus būgnus ir pūsti ragą. Svečiai iš rankų į rankas leido žvakę, kuria uždegė konstrukcijoje įtaisytus mažus dagčius. Panašiai sutinkami svečiai visuose geresniuose viešbučiuose, kuriais nusėtos Indijos vandenyno pakrantės.
Jiems puikiai sekasi
Balkonas su vaizdu į vandenyną, keli baseinai ir bent trys restoranai – savaime suprantami daugelio aukštesnės klasės Šri Lankos viešbučių atributai. Kaip ir aplink šmirinėjantys prekeiviai, kurie žūtbūt bando įpiršti menkaverčių papuošalų, prieskonių ar bent iškaulyti pinigų už tai, kad nufotografavai jo bedantę kobrą. Yra ir tokių, kurie užmezga pokalbį pliaže ir įkyriai sekioja, kol auka neduoda pinigų už „paslaugą“. Dar vienas gatvės faunos porūšis – intymių paslaugų moterims siūlytojai. Tą reikalą jie vadina melodingai: „Lady, bom bom?“.
Šri Lankos miestuose ir keliuose gyvenimas verda visą parą. Vieni parduoda, kiti perka, visi skuba, signalizuoja, žybsi žibintais. 21 milijonas salos gyventojų kaip išmanydami kabinasi į gyvenimą, nes vidutinis atlyginimas šioje šalyje - apie 200 eurų. Nors pastaraisiais metais gyvenimas kiek pagerėjo, nemažai šrilankiečių gyvena iš to, ką patys užsiaugina, išdrožia, sužvejoja ir parduoda.
Keliaudamas po egzotišką salą matai tarsi du tos pačios šalies veidus. Kelis dešimtmečius trukusi kova su tamilų sukilėliais lyg sunkus jungas alino Šri Lanką. Nors karas baigėsi, didžiulės skylėto šalies biudžeto vis dar skiriama gynybai, todėl kitoms reikmėms nuolat trūksta finansavimo.
Tačiau panašių bėdų turi daugelis šilto klimato ir gražių peizažų valstybių, o Šri Lankai sekasi palyginti neblogai. Mums svarbiausia – kur ir ką pamatyti, į ką sutelkti savo dėmesį. Ir atsikratyti idėjos per vieną sykį (tarkime, dvi savaites) pamatyti viską. Nusikamuosite patys, galbūt ir aplėksite esminius taškus, bet pajusti ir suprasti jų tikrai nepavyks.
Taigi, kaip, kada ir kur?
Kaip daugelis jau yra girdėję, skristi į Aziją šiais laikais reikia per Stambulą. Ne tik todėl, kad fizinis atstumas yra mažiausias iš visų įmanomų variantų. Tas miestas turi patogų oro uostą, kuriame laiko daug lėktuvų, kursuojančių į gausybę pasaulio kraštų. Jų ten tiek daug, kad turkai dabar intensyviai stato dar vieną oro uostą, kuris, sakoma, bus didžiausias pasaulyje.
Taigi šia prasme pasirinkimas yra aiškus. „Turkish Airlines“ pirmą kartą skrendančius nustebins metaliniais stalo įrankiais, 30 kilogramų registruotu bagažu keleiviui ir kitomis malonėmis skrydžio metu. Šiaip ar taip, kelerius metus iš eilės skelbiama geriausia aviakompanija Europoje – viena nedaugelio klasikinių oro linijų, turinčių reguliarius reisus į Vilnių.
Šri Lankoje metai skirstomi į sausąjį ir lietingąjį sezoną. Dėl ilgai trukusio pilietinio karo šiaurė ir rytai yra gerokai mažiau išplėtoti turizmui, tačiau viskas ir ten sparčiai keičiasi, kasmet atsiveria vis naujų vietų svečiams. Nuvykus yra ką veikti.
Šalis, kuriai viskas bus gerai
Tiesa, tų pasirinkimų tiek daug, o laiko palyginti mažai, tad planuojant 10 ar 12 dienų vizitą reiks apsispręsti, ko labiau norisi. Paprastas patarimas – nemėginti visko apžioti vienu kąsniu, nes neprarysite. Pagalvokite ir pasitarkite su tais, kas jau buvo. Kurias vietas lankyti dar kartą, ką praleisti? Kur tik stabtelėti, o kur pabūti ilgiau? Iš ankstesnių vizitų pamokų išliko supratimas nemėginti visko pamatyti vienos viešnagės metu, nes tai gali tapti alinančiu išbandymu.
Mat žmonių saloje ganėtinai daug, keliai siauri, juose turi išsitekti ir autobusai, ir tuktukai, ir net šventos karvės. Todėl pusantro šimto kilometrų tenka keliauti 4 valandas ar dar ilgiau. Tiesa, keliai lygesni nei mūsų šalyje.
Pastarasis mūsų vizitas iš esmės buvo skirtas geriau apžiūrėti Kultūrinį trikampį salos gilumoje. Dar keletas dienų prie vandenyno, kuris, palyginti su kaimyninių Maldyvų salų reginiais, atrodo kaip užvakarykštė žuvienė. Maudytis galima, bet, kaip sakoma, būna ir geriau.
Šis rašinys – sudurstytas iš kelių viešnagių įspūdžių. Margas kaip ir pati Šri Lanka, ašaros formos budistų sala. Tai – epizodai, iš kokių susideda geros, įvairios, skanios, įdegusios atostogos tropikų saloje. Panorėję patys susirasite savo Šri Lanką, nes ją tyrinėti verta neskubant.
Kaip manęs paprašė glaudžių
Rudos akys žvelgė draugiškai, o žodžiai skambėjo sklandžiai kaip malda: „Šį vakarą neišgėręs bokalo alaus ponas galėtų man padovanoti savo marškinėlius. Jums tai – smulkmena, o man – tikras turtas“.
Žingsniavome Indijos vandenyno pakrante, aplenkdami išbrinkusius kokoso riešutus. Smulkaus sudėjimo vyrukas jau 10 minučių stengėsi neatsilikti ir laužyta anglų kalba kaulijo pinigų, marškinėlių ar bent glaudžių.
Rameshas, taip prisistatė iš pakrantės atvašynų išdygęs pakeleivis, rankoje nešėsi dantų šepetuką. Ant skruostų bolavo išdžiūvusi pasta, o akyse neblėso ryžtas ką nors iškaulyti. „Čia – visas mano turtas, rodydamas į smėlyje dunksantį katamaraną paaiškino žvejys, turite man ką nors duoti.“
Glaudes nutariau pasilikti, bet jam tiko ir rupijos. Sugniaužęs popierėlius saujoje nušvito, palinkėjo geros dienos ir nuėjo tykoti kitų turistų.
Komentarai
Rašyti komentarą